Kad mes kasdien valome dantis, naudodamiesi pasta ir šepetėliu, tai šiandien savaime suprantamas dalykas. Bet dantų pasta ne visada buvo tubelėje (tik nuo 19 šimtmečio pabaigos) ir ne visada buvo tokios sudėties, kokią mes ją dabar žinome.
Kad iš burnos nesmirdėtų, kad nekankintų dantų skausmai, kad žmogus galėtų plačiai šypsotis, nuo senų senovės rūpėjo žmonėms.
Jau Babilono molinėse lentelėse pasakojama apie įvairius miltelius ir pastas. Juos žmonės pirštais užtepdavo ant dantų. Babilono žmonės tikėjo, jog karieso sukėlėjai - dantų kirminai. Kovoje prieš juos buvo naudojamos kerėjimo formulės, žolių tinktūros. Labai įdomu, kad danties kirmino egzistavimu buvo tikima įvairiose kultūrose ir įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Jis minimas knygose ir raštuose iš Kinijos ir Europos, taip pat Amerikoje, dar prieš Kolumbui atrandant. Prekeiviai pelnėsi iš to, prekiaudami daugiau ar mažiau efektyviomis mikstūromis. Yra duomenų, jog apie 600m.pr.Kr. Indijoje taipogi buvo rūpinamasi dantų higiena. Dantų skalavimui buvo naudojamas gana „originalios" sudėties tirpalas: garstyčios, bengališkasis pipiras, imbieras, druska, pelenai. Senovės Egipte, apie 2600m.pr.Kr., patyrę gydytojai gamindavo dantų miltelius: sutrindavo labai smulkiai pemzą ir gautus miltelius sumaišydavo su actu. Mažais pagaliukais dantys būdavo trinami šia mikstūra. Tas metodas pagrinde tarnaudavo dantų gydymui. Senovės Egipte burnos skalavimas su soda tapo vienu iš rytinio apsiprausimo ritualų. O Romos visuomenės damos pabarstydavo ant lininių skudurėlių pemzos ir marmuro dulkių ir tuo skudurėliu šveisdavo dantis. Buvo manoma, kad valant dantis pastomis iš druskos, sezamo aliejaus, imbiero, cinamono, muskato riešuto ir medaus, jie išliks sveiki. Prancūzijos Monpelje medicinos fakulteto katedros kancleris rekomendavo vyną kaip dantų valymo priemonę.
Ilgą laiką buvo tikima, kad dantis iš vidaus graužia kirminas. Bet 1890m. mokslas nustatė kitą dantų susirgimų priežastį: bakterijas seilėse ir apnašas. Jos yra baisiojo karieso priežastis. Dėl to ir išaugo dantų miltelių ir pastų prevencinė reikšmė. Anuomet „dantų balzamai" dar būdavo laikomi arba porcelianiniuose arba sidabriniuose puoduose. Kiek vėliau tų indų dangčiai buvo pradėta gausiai puošti, dažnai būdavo ir su litografiniais vaizdais. 19a. pabaigoje gimė šiandieninės dantų pastos tubelės prototipas: alavo folijos tubelė. Ji buvo patobulinta ir 20a. 5-jame dešimtmetyje itin paplito tubelės iš dirbtinių medžiagų. Nuo to laikotarpio dantų pastos praturtintos fluoridu, ir šiandien kažin ar bėra pastų be šios svarbios profilaktinės medžiagos.
Elmex 1965m. buvo pirmoji dantų pasta su organiniu amino fluoridu. Dabar yra reklamuojama daugiau kaip 100 įvairų pavadinimų dantų pastų. Bet tik nedaugelis gamintojų rūpinasi savo receptūrų tobulinimu ir užsiima reguliarių tyrimų studijomis. Tinkama dantų valymo technika, dantų pasta, burnos skalavimas, šilkinis siūlas padės apsaugoti mūsų dantis, o dantys, tai ne vien grožis (nors tai be abejo labai, labai kiekvienam svarbu), bet ir sveikata.
Jau Babilono molinėse lentelėse pasakojama apie įvairius miltelius ir pastas. Juos žmonės pirštais užtepdavo ant dantų. Babilono žmonės tikėjo, jog karieso sukėlėjai - dantų kirminai. Kovoje prieš juos buvo naudojamos kerėjimo formulės, žolių tinktūros. Labai įdomu, kad danties kirmino egzistavimu buvo tikima įvairiose kultūrose ir įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Jis minimas knygose ir raštuose iš Kinijos ir Europos, taip pat Amerikoje, dar prieš Kolumbui atrandant. Prekeiviai pelnėsi iš to, prekiaudami daugiau ar mažiau efektyviomis mikstūromis. Yra duomenų, jog apie 600m.pr.Kr. Indijoje taipogi buvo rūpinamasi dantų higiena. Dantų skalavimui buvo naudojamas gana „originalios" sudėties tirpalas: garstyčios, bengališkasis pipiras, imbieras, druska, pelenai. Senovės Egipte, apie 2600m.pr.Kr., patyrę gydytojai gamindavo dantų miltelius: sutrindavo labai smulkiai pemzą ir gautus miltelius sumaišydavo su actu. Mažais pagaliukais dantys būdavo trinami šia mikstūra. Tas metodas pagrinde tarnaudavo dantų gydymui. Senovės Egipte burnos skalavimas su soda tapo vienu iš rytinio apsiprausimo ritualų. O Romos visuomenės damos pabarstydavo ant lininių skudurėlių pemzos ir marmuro dulkių ir tuo skudurėliu šveisdavo dantis. Buvo manoma, kad valant dantis pastomis iš druskos, sezamo aliejaus, imbiero, cinamono, muskato riešuto ir medaus, jie išliks sveiki. Prancūzijos Monpelje medicinos fakulteto katedros kancleris rekomendavo vyną kaip dantų valymo priemonę.
Ilgą laiką buvo tikima, kad dantis iš vidaus graužia kirminas. Bet 1890m. mokslas nustatė kitą dantų susirgimų priežastį: bakterijas seilėse ir apnašas. Jos yra baisiojo karieso priežastis. Dėl to ir išaugo dantų miltelių ir pastų prevencinė reikšmė. Anuomet „dantų balzamai" dar būdavo laikomi arba porcelianiniuose arba sidabriniuose puoduose. Kiek vėliau tų indų dangčiai buvo pradėta gausiai puošti, dažnai būdavo ir su litografiniais vaizdais. 19a. pabaigoje gimė šiandieninės dantų pastos tubelės prototipas: alavo folijos tubelė. Ji buvo patobulinta ir 20a. 5-jame dešimtmetyje itin paplito tubelės iš dirbtinių medžiagų. Nuo to laikotarpio dantų pastos praturtintos fluoridu, ir šiandien kažin ar bėra pastų be šios svarbios profilaktinės medžiagos.
Elmex 1965m. buvo pirmoji dantų pasta su organiniu amino fluoridu. Dabar yra reklamuojama daugiau kaip 100 įvairų pavadinimų dantų pastų. Bet tik nedaugelis gamintojų rūpinasi savo receptūrų tobulinimu ir užsiima reguliarių tyrimų studijomis. Tinkama dantų valymo technika, dantų pasta, burnos skalavimas, šilkinis siūlas padės apsaugoti mūsų dantis, o dantys, tai ne vien grožis (nors tai be abejo labai, labai kiekvienam svarbu), bet ir sveikata.
Kategorija:
Komentarai