„Buran“: sovietų kosminės programos pasididžiavimo istorija

1988 metų lapkričio 15 d. priešaušryje Baikonūro kosmodrome Kazachstane virė darbas ir tvyrojo įtampa. Šį šaltą, debesuotą rytą nuotaiką gadino nesiliaujanti dulksna, kartais pavaikoma vėjo gūsių. Siaubingesnių sąlygų raketai kelti retai kada pasitaiko.

Bet paleidimo aikštelėje stovėjo raketa „Energija“, užpildyta kuro ir pasirengusi pirmą kartą kilti su „Buran“ daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu. Ir raketą, ir erdvėlaivį dengęs plonas ledo sluoksnis kėsinosi atidėti paleidimą, tačiau niekas iš kosmodrome dirbusių žmonių to nenorėjo. Atidėjus paleidimą kitos progos galbūt tektų laukti net iki pavasario. O galbūt ir apskritai paleisti visas mokslininkų, konstruktorių ir inžinierių pastangas šuniui ant uodegos. Taigi, Sovietų sąjungos kosminės programos vadovai, pasvėrę riziką ir naudą, nusprendė, kad saugus sprendimas šiuo atveju nepriimtinas. Ir 8 valandą vietos laiku, tiksliai pagal grafiką, „Energija“ užkriokė bei iškėlė „Buran“ į kosmosą, rašo arstechnica.com.

O kitą rytą kitoje pasaulio pusėje, JAV, spaudoje sumirgėjo pranešimai apie naują Sovietinį erdvėlaivį. Tiesa, žurnalistus labiau domino ne pats faktas, o „Buran“ panašumas į JAV daugkartinių erdvėlaivių programos atstovus. Laikraščiai tikino, kad sovietų kosminių laivų inžinieriai pasiskolino dizainą iš NASA, o jiems antrino ekspertai, tikinę, kad jei skirtumų tarp besivaržančių valstybių erdvėlaivių ir yra, tai nedaug. Ir tokia nuomonė visuomenėje vyravo visus pastaruosius 25 metus nuo pirmojo ir paskutinio „Buran“ skrydžio.

Savaime suprantame, teiginyje, kad „Buran“ buvo nukopijuotas nuo amerikietiškų erdvėlaivių, tiesios yra. Bet jie tikrai nėra identiški. Ir nors sakoma, kad nėra geresnio pagyrimo už imitavimą, sovietiniai inžinieriai tikrai nestatė „Buran“ kaip komplimento amerikiečiams.

„Apollo“ programos pabaiga ir „Buran“ pradžia

1969 m., po sėkmingo žmonių išlaipinimo Mėnulyje ir jų pargabenimo atgal į Žemę, NASA pradėjo planuoti naują ambicingą kosmoso programą. Pasirinkimų buvo nemažai – nuo ilgalaikių Mėnulio tyrimų iki orbitinės kosminės stoties ir daugkartinio naudojimo kosminių laivų kombinacijos. Tačiau NASA biudžetas sparčiai traukėsi, todėl, įvertinus finansines galimybes, JAV prezidentas Richardas Nixonas priėmė sprendimą.

1972 metų sausio 5 dieną buvo išplatintas pranešimas, skelbiantis, jog NASA visas savo pastangas skirs „visiškai naujo tipo kosminio transportavimo sistemai, padėsiančiai transformuoti pasienį su kosmosu... kosminį laivą, kuris galės pakartotinai gabenti astronautus iš Žemės į orbitą ir atgal“. Kitaip tariant, nors NASA neturėjo ir neketino turėti kosminės stoties, agentūra nusprendė kurti daugkartinį erdvėlaivį - šatlą.

Aiškėjant programos gairėms, NASA pristatė erdvėlaivį, kuris turėjo skraidyti į kosmosą tausojant agentūros biudžetą. Skrydžių ekonominį efektyvumą turėjo padidinti ir tai, kad dalį išlaidų sutiko prisiimti JAV Gynybos departamentas. Bet tuo pačiu tai reiškė, kad kariuomenė kartu su NASA sprendė, kaip užpildyti erdvėlaivio krovinių skyrių, mat ketino tokiu būdu į kosmosą gabenti karinės paskirties palydovus.

Amerikiečių pranešimai apie šatlą iš pradžių Sovietų sąjungos kosminės programos vadovų per daug negąsdino. Po pralaimėtų lenktynių siekiant išlaipinti žmogų Mėnulyje nuspręsta daugiau nesiimti tiesioginės konkurencijos su amerikiečiais, todėl pasirinkta Mėnulyje pastatyti gyvenamą bazę, kuri būtų daug naudingesnė moksliniu požiūriu, lyginant su šešiais amerikiečių išsilaipinimais Mėnulyje.

Vykdant Mėnulio kolonizavimo projektą, „Sojuz“ bei „Saliut“ programas ir vystant jau esamas raketas nešėjas, Sovietų sąjungoje nebuvo kosminės inžinerijos biuro, kuris būtų pajėgus ir turėtų laiko kurti daugkartinio naudojimo erdvėlaivį. Be to, Sovietų kosminėje programoje nebuvo ir akivaizdaus tokio erdvėlaivio poreikio.

Tačiau 1974 metais Sovietinė Mėnulio bazės programa buvo nutraukta. TsKBEM konstruktorių biuro vadovas Vasilijus Mišinas, kuriam kadaise vadovavo Sergejus Koroliovas, buvo atleistas, o jo vietą užėmė S. Koroliovo senas konkurentas Valentinas Gluško. V. Gluško sujungė TsKBEM ir kitą jo paties vadovaujamą organizaciją „KB Energomaš“ į naują darinį - „NPO Energija“. O pirmas žingsnis vadovaujant naujai įstaigai buvo visų darbų, susijusių su Mėnuliu ir šiam projektui skirta N-1 raketa-nešėja, sustabdymas. Taip naujasis vadovas siekė atlaisvinti savo rankas naujų galimų krypčių tyrinėjimui. Jis sudarė darbo grupę, kuri tirtu įvairius galimus daugkartinio naudojimo erdvėlaivio projektus. Šis projektas tapo prioritetiniu ir ketinimus pastatyti sovietinę bazę Mėnulyje nustūmė į antrą planą.

V. Gluško erdvėlaivio projektas po metų įgavo papildomo pagreičio – 1975 m., praėjus trejiems metams nuo pirmųjų žinių apie amerikiečių šatlą, sovietinės kariuomenės vadovai galų gale susivokė, kam gali būti panaudoti tokio dydžio erdvėlaivis. Juolab, kad NASA viešai skelbė kai kurias savo darbo detales, taigi, nereikėjo nei per daug šnipinėti, nei spėlioti. Sovietų kariuomenės tyrimai padėjo išsiaiškinti, kad amerikiečių šatlas su NASA paskelbtais parametrais nebūtų ekonomiškai naudingas, o jo krovinių skyriaus talpa atrodė per didelė grynai civilinei programai.

Iki 60 paleidimų per metus į Žemei artimą orbitą su beveik 25 000 kilogramų keliamąja galia reiškė, kad JAV kasmet į kosmosą gali nugabenti milžinišką kiekį įvairiausios įrangos. Atrodė tikėtina, kad amerikiečiai planuoja į orbitą iškelti eksperimentinius lazerinius ginklus. O 15 000 kg į Žemę pargabenti galintis erdvėlaivis suteikė teorinę galimybę tokius palydovus išbandyti orbitoje ir pargabenti į Žemę bandymams. Taigi, per ilgėlesnį laiką amerikiečiai su tokiu erdvėlaiviu galėjo kosmose susikonstruoti veikiančią orbitinę karinę stotį.

Sovietų baimę dar labiau sustiprino pareiškimas, kad šatlų pakilimo aikštelė bus statoma Vandenbergo Karinių oro pajėgų bazėje, siekiant patenkinti JAV kariuomenės poreikius. O dar kai NASA paskelbė, jog šatlas galės nusileidimo metu sklendimo režimu 2000 km nukrypti į šoną, pats kosminis aparatas pradėjo atrodyti tarsi ginklas, gebantis mėtyti bombas po patekimo į atmosferą. Sovietai galėjo priimti tik vieną išvadą – kad šatlas yra karinės paskirties kosminis aparatas, todėl atsako sukūrimas tapo nacionaliniu prioritetu.

CŽV, tikėdamiesi, kad Sovietų sąjunga netrukus pateiks savo atsakymą į NASA pranešimą apie daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programą, dar aštunto dešimtmečio viduryje pradėjo laukti požymių, jog Sovietų sąjungoje vykdoma kokia nors nauja kosmoso programa. Bet nieko nevyko – iš dalies dėl to, kad sovietų sprendimas statyti tokį erdvėlaivį buvo priimtas pavėluotai, iš dalies – dėl visų karinės paskirties tyrimų, kurie buvo vykdomi toje šalyje, slaptumo. Tačiau kosminės raketos ilgai neprislapstysi, taigi, ilgainiui apie ją sužinojo ir amerikiečiai. Juos pasiekė pranešimai apie sparnuotus aparatus, prikabintus prie „Proton“ nešančiųjų raketų (paaiškėjo, kad šie pranešimai klaidingi), o šnipinėjimo aparatų nuotraukose buvo užfiksuoti pusiau pastatyti bėgiai Baikonūro kosmodrome.

Pirmi nepaneigiami įrodymai, kad Sovietų sąjunga turi naują erdvėlaivį, vakaruose atsirado 1983 metų balandį. Australijos oro pajėgos nufotografavo iš išplatino nuotraukas, kuriose buvo matoma, kaip Sovietų karinis jūrų laivynas iš Indijos vandenyno traukia nedidelį kosminį laivelį. Kai kurie JAV analitikai, neturėdami jokios papildomos informacijos, nusprendė, jog tai yra sumažintas didelio erdvėlaivio modelis. Kiti su jais nesutiko ir įtarė, jog taip buvo bandomos termoizoliacinės medžiagos, apsaugančios kosmines kapsules nuo perkaitimo iš kosmoso grįžtant į Žemę. Vėliau paaiškėjo, kad teisingas buvo pastarasis spėjimas. Kosminis laivelis BOR-4 buvo modifikuotas „Spiral“ kosminis lėktuvas, skirtas erdvėlaivio termoizoliacinės sistemos bandymams.

CŽV savo pasvarstymus apie sovietinį daugkartinio naudojimo erdvėlaivį publikavo 1983 metų dokumente „Soviet Military Power“.Jame aprašyta, kad sovietinė kosminė sistema tikriausiai yra labai panaši į amerikietišką, tik galingesnė. CŽV manė, jog sovietinis aparatas į orbitą vienu ypu galėjo iškelti 60 tonų.

Po kelių mėnesių šnipinėjimo lėktuvai nufotografavo bandomąjį erdvėlaivį prikabintą prie raketos-nešėjos „Energija“, stovinčios paleidimo aikštelėje. Įrangos išvaizda padėjo amerikiečiams patikslinti sovietinio erdvėlaivio galimybes, bet iki pat 1886 metų CŽV spėjimai nebuvo tikslūs. Tų metų „Soviet Military Power“ dokumento versijoje buvusiame piešinyje atvaizduotas šatlas, stebėtinai panašus į amerikietišką ir prijungtas prie didžiulės raketos-nešėjos, prie kurios dar buvo prijungti keturi papildomi raketiniai varikliai.

Pirmasis „Buran“ skrydis

Mažiau nei po metų, 1987 m. balandžio 8 d. vykusioje spaudos konferencijoje Sovietų Mašinų konstravimo ministerijos tarptautinių santykių padalinys „Glavkosmos“ viešai pripažino, kad Sovietų sąjunga kuria naują erdvėlaivį. Ir tai buvo metas, kai erdvėlaiviui suteiktas vardas. Kai į Baikonūro kosmodromą 1985 metų gruodžio 11 d. ant krovininio lėktuvo VM-T nugaros atvyko pirmasis skrydžiams paruoštas erdvėlaivis, ant jo šono buvo užrašyta „Baikal“. Bet 1986 metų balandį jis buvo pervadintas į „Buran“.

Paskelbta, kad pirmas „Buran“ skrydis bus dviejų ratų apsukimas Žemės orbitoje, be įgulos. Kitaip tariant, reikalavimai sumažėjo: nereikėjo kuro celių erdvėlaivio aprūpinimui energija, aplinkos kontrolės sistemai nereikėjo palaikyti įgulos išgyvenimui būtinų sąlygų. Bet už šį palengvinimą savo darbo valandomis turėjo sumokėti programuotojai, kūrę autopiloto sistemą. Skrydžiui buvo panaudota 21-a jų parengtos programinės įrangos versija. Ir nors skrydis vyko be įgulos, „Buran“ nebuvo tuščias: krovininiame skyriuje buvo modulis, pavadintas „Papildomų instrumentų rinkinys“, kuris stebėjo net 6000 skrydžio parametrų.

Ir pirmą kartą Sovietų sąjungos istorijoje buvo pažadėta kosminio erdvėlaivio paleidimą tiesiogiai transliuoti per televiziją. Bet šis pažadas nebuvo ištesėtas

Prabėgus keliems mėnesiams, kuomet žinių pranešimuose buvo skelbiama, jog „Buran“ į kosmosą bus keliamas „jau labai greitai“, pirmasis bandymas įvyko 1988 m. spalio 29 dieną. Tai buvo ideali diena – dangus giedras, jokio vėjo, ir, nepaisant įvairių užlaikymų, atgalinis skaičiavimas buvo pradėtas. Bet iki paleidimo likus vos 51 sekundei raketos kompiuteris skaičiavimą sustabdė, nes per ilgai užtruko platformos atsitraukimas nuo pagrindinės keliančiosios raketos. Taigi, tos dienos iškėlimas buvo atšauktas ir paskirta nauja data – lapkričio 15.

Tą dieną, jei nekreiptume dėmesio į bjaurų orą, paleidimo procedūra vyko kur kas sklandžiau. Raketa „Energija“ į audringą dangų iš Baikonūro kosmodromo pakilo tiksliai pagal grafiką, 8:00 vietos laiku. Keturi papildomi varikliai, kaip ir planuota, atsikabino nuo pagrindinės raketos ir nukrito. Po 7 minučių ir 48 sekundžių nuo paleidimo „Energija“ buvo atlikusi savo darbą ir buvo atjungti jos varikliai. Po 8 minučių ir 2,8 sekundžių nuo paleidimo „Buran“ atsiskyrė nuo tuščio raketos-nešėjos korpuso maždaug 150 km aukštyje. „Buran“ pasisuko taip, kad įjungus savus variklius patektų į reikiamą orbitą. Po 39 minučių jis jau buvo ten, kur ir planavo – beveik apskritimo formos 246-254 km aukščio orbitoje.

Po pusantros valandos nuo paleidimo „Buran“ programinė įranga paleido įėjimo į atmosferą ir nusileidimo procedūrą. Koreguojant svorio centrą kuras iš galinių erdvėlaivių bakų buvo perpumpuotas į priekį, o pats erdvėlaivis pasisuko taip, kad jo galas buvo nukreiptas į priekį, varikliams veikiant nominaliu režimu. Po pusantros valandos „Buran“ aukštai iškelta nosimi pateko į atmosferą virš vakarinio Afrikos kranto.

Kad mažiau trukdytų Baikonūre vis dar siautę vėjai, skrydžio kompiuteris buvo užprogramuotas taip, kad „Buran“ prie nusileidimo tako priartėtų iš rytų. Bet erdvėlaivio kompiuteris paskutiniuose nusileidimo etapuose sprendimus priiminėjo pats, reaguodamas į esamas sąlygas. Telemetriją stebintiems inžinieriams tai buvo labai įtemptos akimirkos. Todėl, kai paskutinę akimirką, siekiant greičiau sumažinti kinetinę energiją, „Buran“ pakeitė savo kursą, technikai susirūpino, kad dėl programavimo klaidų erdvėlaivis gali sudužti nusileidimo metu.

Kovojant su priešiniais ir šoniniais vėjais erdvėlaivis nusileido vos viena sekunde anksčiau nei planuota iš anksto, judėdamas 262 km/h greičiu. Buvo išskleisti stabdymo parašiutai, sumažinę „Buran“ greiti, o 10:25.24 vietos laiku erdvėlaivis sustojo. Skrydžio pabaigos laikas buvo viešai paskelbtas trumpame ir griežtame naujienų agentūros TASS pranešime.

Po kelių valandų nuo erdvėlaivio nusileidimo komunistų partijos centrinis komitetas „Buran“ ir „Energija“ mokslininkų grupei išsiuntė sveikinimo žinutę. Žinutėje buvo rašoma, kad šios misijos sėkmė žymi naujo Sovietų sąjungos kosminių tyrimų programos etapo pradžią ir teikia galimybę išplėsti šalies galimybes ateities tyrimuose. Ir taip pat šis bandymas akivaizdžiai pademonstravo aukštą valstybės mokslinį ir technologinį potencialą. Liaupsių mokslininkams negailėjo ir spauda – esą, tai yra Sovietinės kosmoso programos permainų šauklys. Tuo tarpu vakarietiška spauda, nors ir gyrė technologinę pažangą, nepamiršo užduoti klausimo dėl ko „Buran“ toks panašus į amerikietiškus erdvėlaivius.

Vakariečių įtarumas buvo ne vienintelė neigiama reakcija į skrydį. Buvo ir kritikų (netgi Sovietų kosmoso ir mokslo komitetuose), kurie aiškino, jog „Buran“ yra brangi klaida. Kritikai nurodė, kad Sovietų sąjunga neturi tokių vertingų palydovų, kuriuos būtų verta pargabenti iš orbitos remontui ir atnaujinimui. Ilgas pasiruošimas skrydžiui, riboti iškėlimo azimutai, per lėtas atsakas siekiant panaudoti „Buran“ kaip ginklą reiškė, kad praktiškai visus šiam erdvėlaiviui įkandamus darbus galėtų atlikti ir kiti, pigesni erdvėlaiviai bei raketos-nešėjos. Kritikai vieningai aiškino, kad nepasistengus bendromis pastangomis padidinti programos finansinio efektyvumo, ji nebus perspektyvi.

„Energija“ ir „Buran“ programos ateitis buvo svarstoma 1989 m. gegužės 6 d. Gynybos tarybos susirinkime, kuriam vadovavo tuometinis Komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Taryba išreiškė nepasitenkinimą planu, kurį pateikė „Buran“ atstovai: pastatyti penkis erdvėlaivius, kurie galėtų 1992 metais pradėti pilotuojamas transportavimo misijas statant kosminę stotį „Mir-2“. Komitetas reikalavo, kad programa būtų susiaurinta, o darbo grupė skubiai sukurtų sąrašą misijų, sukurtų konkrečiai „Buran“ erdvėlaiviui. Bet, nepaisant nepasitenkinimo, komitetas pasirašė leidimą vykdyti programą iki 2000 metų.

„Buran“ programos žlugimą lėmė politinė padėtis: 1991 metais SSSR subyrėjo, nebeliko ir Mašinų konstravimo ministerijos, kuri erdvėlaivį užaugino nuo idėjos iki skraidančio aparato. Visos su raketomis ir kosmosu susijusios veiklos buvo perduotos Rusijos pramonės ministerijai. O po to, kai keli konstruktorių biurai – taip pat ir „NPO Energija“ - atsisakė bendradarbiauti su nauja institucija, M. Gorbačiovo įpėdinis Borisas Jelcinas įsteigė nacionalinę kosmoso agentūrą. Naujos Rusijos kosmoso agentūros planuose vietos „Buran“ ir „Energija“ tandemui neatsirado. Jis nepritapo prie naujo politinio ir ekonominio klimato.

1993 m. gegužę Vyriausiųjų konstruktorių tarybos pareiškime nurodyta, jog, nepaisant „Energija“-“Buran“ sėkmės, valdžia negali užtikrinti programos tęstinumo. Tai bemaž prilygo formaliam sovietinio daugkartinio erdvėlaivio programos nutraukimui. O „Mir-2“ kosminė stotis, kurios statybose „Buran“ turėjo atlikti svarbų vaidmenį, buvo apjungta su amerikiečių stotimi „Freedom“ ir oficialiai tapo Tarptautine kosmine stotimi.

„Buran“ programos nutraukimas buvo neišvengiamas. 1991 metais tuometinis „NPO Energiya“ vadovas Jurijus Semionovas per interviu televizijai pripažino, kad „Buran“ Sovietų gynybos ministerijos buvo kuriamas kaip atsakas amerikiečių šatlų programai. Šiuo atsako amerikiečiams požiūriu „Buran“ programa buvo labai sėkminga. Lyginant su politiniais tikslais, bet kokie moksliniai su erdvėlaiviu susiję darbai buvo nustumti į antrą planą.

Kai programa galų gale buvo nutraukta oficialiai, pusiau pabaigti erdvėlaiviai tapo niekam nereikalingais benamiais. 1993 metais, kai „Buran“ programa buvo nutraukta oficialiai, orbitinis laivas OK-1.02, tiksli „Buran“ kopija, dar vadinama „Ptička“ (paukštelis) arba „Buria“ (audra) buvo beveik užbaigtas – tereikėjo sumontuoti kelis elektroninius įrenginius. Jis buvo angare Baikonūre, tačiau, kaip ir kosmodromas, priklauso Kazachstanui.

Pirmas antros kartos erdvėlaivis OK-2.01, patobulinta pirmos kartos erdvėlaivių versija, taip pat buvo statomas programos nutraukimo metu. Jis buvo išmontuotas ir buvo paliktas rūdyti Tušino gamykloje netoli Maskvos iki pat 2011 metų, kuomet restauravimui buvo pergabentas į Vokietijos aviacijos muziejų. Programos nutraukimo metu vos pradėtas gaminti OK-2.02 buvo išmontuotas greitai; kelios išlikusios detalės buvo parduotos internetu. 1993 metais buvo pradėta ir penkto erdvėlaivio OK-2.03 gamyba. Procesas nutrauktas, laivas išardytas, likučiai sunaikinti.

Iš paties „Buran“, vienintelio kosmose pabuvojusio sovietinio daugkartinio naudojimo erdvėlaivio, neliko nieko. 1999 metais jis buvo perkeltas į MIK pastatą Baikonūro kosmodrome, kur jis buvo demonstruojamas prijungtas prie horizontaliai paguldytos „Energija“ raketos. Bet pastatas buvo apleistas, 2002 metais jo stogas įgriuvo. Įvykio metu žuvo septyni darbininkai, o „Energija“ ir „Buran“ buvo sunaikinti.

   

Facebook komentarai