„Černobylis-2“: atominė amžiaus afera

Pro Astravą aš važiavau prieš dvi savaites. Gražus mažas katalikiškas Lietuvos–Baltarusijos pasienio miestelis, ekologiškai švari kurortinė zona, kuriai „šviečiasi“ liūdna galimybė tapti dar viena iškeldinimo zona. Mat iš karto už miestelio, į Lietuvos pusę, tarp kurorto žalumos jau kyla didžiulis krateris, panašus į krematoriumo kaminą. Tai – būsimoji Baltarusijos AE.

Astravo gyventojai į klausimus apie darbą statyboje atsako kaip susitarę: „Visi viską vagia – ir medžiagas, ir pinigus.“ Nugvelbti rąstą iš karvidės statybos – bjauru, tačiau tai nekelia pavojaus. Vogti statybines medžiagas iš atominės jėgainės statybos – mirtinai pavojinga. Ne tik vagiui – visiems mums. Bet kitaip būti negali. Mat Baltarusijos AE statoma Rusijos rangovų – tai tos pačios tarybinės statybos tradicijos, kurios nepakito. Ir iš to –didžiausias objekto keliamas pavojus.

Per metus du tūkstančiai žmonių paliko darbą statyboje. Buvo šeši tūkstančiai, liko keturi. Nieko stebėtino: anksčiau darbininkui čia per mėnesį mokėjo apie 10 milijonų Baltarusijos rublių (prieš metus tai buvo tūkstantis dolerių), o dabar – tris milijonus (po gruodžio mėnesio devalvacijos tai – 200 dolerių).

Neseniai televizijos kanalas „Belsat“, transliuojamas iš Lenkijos, parodė (suprantama, tik iš nugaros) vieną armatūrininką, kuris papasakojo, kaip statybininkai bandė skųstis vagiančia vyresnybe: rašė ir į prokuratūrą, ir prezidentui A. Lukašenkai – jokios reakcijos. Taip visada būna, kai reikalas liečia didelį valstybinį objektą: viskas turi būti daroma ramiai ir griežtai, kontroliuojant valstybei. Bet būtų nieko, jeigu tai būtų karvidė. Bet juk kalbama apie atominę jėgainę.

Georgijus Lepinas, vienas iš judėjimo „Mokslininkai už nebranduolinę Baltarusiją“ vadovų, Astravo atominės elektrinės statybą pavadino „atomine amžiaus afera“. Lepinas – fizikas atomininkas, profesorius, šešerius metus – nuo 1986 iki 1992 metų – dirbęs prie Černobylio AE avarinio bloko. „Astravo atominę elektrinę iki galutinio atidavimo eksploatacijai stato Rusijos valstybinė korporacija „Rosatom“, – sako prof. Lepinas. – Kaip žinome, toks statybos metodas numato, kad jau egzistuoja aprobuotas atominės jėgainės projektas, kurį rangovinė kompanija tiesiog perkelia į kitą šalį. Tokie projektai vadinami referenciniais. Panaši praktika pasaulyje yra paplitusi gana plačiai, nes gerai žinoma, jog statant atomines elektrines pagal naują projektą susiduriama su neišvengiamais projekto koregavimais, tobulinimais. Todėl praktiškai visos atominės jėgainės, pastatytos šalyse, neturinčiose savų pajėgumų atominėms elektrinėms statyti, yra referencinių projektų perkėlimo iš šalių, turinčių išplėtotus tokius pajėgumus, rezultatas. Mūsų atveju referenciniu projektu turėjo būti Kaliningrado atominė elektrinė, bet tik tuo atveju, kai ji bus pastatyta ir sėkmingai baigta jos bandomoji eksploatacija. Tačiau jos statyba dabar yra užkonservuota.“

Taip, pradedant statyti atominę jėgainę Kaliningrado srityje valdininkai kalbėjo apie regiono transformaciją – iš priklausomos nuo energijos importo ši sritis taps energijos eksportuotoja. Bet dabar šis projektas perėjo į utopijos žanrą. Ir štai Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje kyla naujas statinys. Tas pats projektas, tas pats rangovas, tie patys potencialūs elektros energijos pirkėjai.

Profesoriaus Lepino nuomone, ir netapusi realybe Kaliningrado, ir būsimoji Baltarusijos atominės jėgainės – tai vienas ir tas pats ne tiek energetinis, kiek politinis projektas. Elektros energija, gaminama abiejų jėgainių, visiškai išspręstų energetines Lietuvos, Latvijos, Estijos ir didelės dalies Lenkijos problemas. Taip elektros energetikos sferoje Baltijos valstybės ir Lenkija būtų visiškai kontroliuojamos iš Rusijos. Todėl Baltarusijos AE statoma kurortinėje zonoje, prie nacionalinio parko ribos, ekologiškai švarioje vietovėje – užtat pasienyje su Lietuva, t. y. kuo arčiausiai prie potencialių elektros energijos vartotojų.

Galbūt profesoriaus Lepino nuomonė kiek per konspirologiška. Tačiau kitų variantų lyg ir nėra. Dėl energetinio saugumo Baltarusijai sava AE nereikalinga – šalies šiluminės elektrinės ir hidroelektrinės visiškai užtikrina vidinius energijos poreikius. Maža to: veikiant AE, baltarusiams turės didėti elektros energijos kaina, nes dėl vadinamojo karštojo rezervo užtikrinimo Baltarusijos šiluminėse elektrinėse reikės įrengti papildomus pajėgumus. Nėra prasmės statyti atominę elektrinę ir dėl medžiagų, naudojamų kariniams tikslams: visa, ko reikia, galima nusipirkti daug pigiau. O štai dėl bendro su Rusija dalyvavimo „energetiniame šuolyje į Vakarus“ – visai paprastai.

Tačiau pernai Baltijos valstybės, siekdamos stiprinti savo energetinį saugumą, pradėjo atsijungti nuo Rusijos energetinės sistemos ir strateginė Baltarusijos AE reikšmė ėmė mažėti, tolti nuo realybės. Per tą laiką, kuris yra skirtas Astravo AE statybai ir paleidimui eksploatacijon, Baltijos valstybės jau pamirš ir galvoti, kad Baltarusijoje egzistuoja potencialus energijos eksportuotojas. Bet vargu ar pamirš galvoti apie ją kaip apie potencialų pavojaus šaltinį.

Elektrinės statyba pradėta be referencinio projekto, be ekspertizės ir be Lietuvos sutikimo. Lietuvos mokslininkai mano, kad jėgainė nebus saugi netgi laikantis visų statybos taisyklių reikalavimų. Reaktorius turės aušinti Neries upės, tekančios už šešių kilometrų nuo AE, vandenys. O pati jėgainė bus aukščiau ir vandenį teks pumpuoti į viršų. Ir net jeigu nekalbėtume apie galimą upės taršą, vandens lygio tarp reaktoriaus ir aušinimo šaltinio skirtumas didina pačios AE pažeidžiamumą: bet koks pompų ar vamzdyno gedimas sutrikdys aušinimo vandens patekimą ir atominėje elektrinėje gali sukelti sprogimą.

Tarp kitko, kas sako, kad taisyklių laikomasi? Dar praeitą rudenį Valstybinės atominės energetikos priežiūros įmonės „Gosatomnadzor“ atstovai pranešė apie daugybę statybos pažeidimų: per hidroizoliacinius darbus, atliekant įrangos priimamąją kontrolę, statybos, betonavimo, armatūros įrengimo darbus, statant ir montuojant keliamuosius įrenginius ir t. t. Baltarusijos ekologai pareikalavo nedelsiant sustabdyti statybos darbus ir atlikti kompleksinę ekspertizę. Baltarusijos AE projekto visuomeninės ekologinės ekspertizės organizacijos atsakingoji sekretorė Tatjana Novikova mano, kad pagrindinė pažeidimų priežastis yra ta, jog AE statyba nuo pat pradžių buvo palikta savieigai: reaktorių pastatų statyba pradėta dar neužbaigus jų architektūrinio projekto ir tinkamai jo nepatvirtinus.

T. Novikovos nuomone, Baltarusijos AE turi galimybę tapti saugiausia pasaulyje atomine elektrine – tuo atveju, jeigu ji niekada nebūtų baigta statyti. Nes baltarusiai neturi nei lėšų, nei kadrų, nei technologijų, nei darbo su branduoliniu objektu patirties. Tai tiesa. Tiesa ir tai, kad Baltarusijoje po Černobylio avarijos atsirado ir kitokios patirties – septyni tūkstančiai kvadratinių kilometrų iškeldintų teritorijų ir šimtai mirusių kaimų šalies pietryčiuose. Dabar tokios grėsmės šaltinis atsiras šalies šiaurės vakaruose. Taip sakant, bus simetrija.

Irina Chalip,  „Novaja gazeta“  

   

Facebook komentarai