Kaip Sovietų sąjunga kūrė savo internetą: tais laikais beveik tobulas projektas, ne juokais išgąsdinęs sovietų vadovus

1969 metais amerikiečiai įrengė pirmąjį serverį kompiuterių tinklui ARPANET (pažangių gynybinių tyrimų agentūros tinklas), davusiam pradžią šiuolaikiniam internetui. Šaltojo karo ir galimo branduolinio konflikto sąlygomis JAV sukūrė tinklą tam, kad mokslininkai ir politikai galėtų bendrauti tarpusavyje bet kokiomis aplinkybėmis. Nedaug kas žino, kad keletu metų anksčiau vienas sovietų mokslininkas jau panašią idėją buvo pateikęs, o ją įgyvendinti buvo rimtai nusiteikęs sovietų kibernetikas Viktoras Gluškovas. Nei vienas, nei kitas savo tikslo nepasiekė, tačiau ne dėl to, kad jų projektai būtų buvę blogi, o veikiau atvirkščiai – jie žadėjo suteikti pernelyg daug galimybių žmonėms vietose, o tai sovietų vadovus gąsdino. Galiausiai internetas, be kurio dabar savo gyvenimo neįsivaizduojame, atėjo iš užsienio.

2016 metais amerikiečių mokslininkas, telekomunikacijos mokslų daktaras Benjaminas Petersas apie dienos šviesos taip ir neišvydusį „sovietinį internetą“ išleido knygą. Jos medžiaga paremtą esė Petersas paskelbė paskelbė Aeon.

Chruščiovo atšilimas SSRS suteikė postūmį naujoms idėjoms ir kūriniams – štai tada SSRS Gynybos ministerijos pagrindinio skaičiavimo centro vadovui, mokslininkui Anatolijui Kitovui ir kilo mintis sukurti kompiuterių tinklą piliečiams – automatizuotą ekonomikos valdymo sistemą. Kitovas atkreipė dėmesį skaičiavimuose dažnai pasitaikančias klaidas (pavyzdžiui, 1959 metų surašyme dėl aritmetinės klaidos gyventojų priskaičiuota 4 milijonais daugiau, nei buvo iš tiesų). Kitovas norėjo, kad kariškiai civilinėms organizacijoms naktimis leistų naudoti skaičiavimo mašinas ekonomikos reikmėms. Savo mintis jis išdėstė laiške Chruščiovui, kurio gensekas taip ir negavo – jį perėmė kariniai pareigūnai, kuriems visai nesinorėjo savo kūriniais dalintis su civiliais. Kitovas pakliuvo valdžios nemalonėn: jį laikinai pašalino iš SSKP ir visam laikui iš karinės tarnybos.

Kitovo idėją perėjo jo artimas draugas, mokslininkas kibernetikas Viktoras Gluškovas. Jis sukūrė Visavalstybinės automatizuotos informacijos apskaitos ir apdorojimo sistemos (OGAS planą. Ši sistema turėjo veikti realiu laiku, naudodama telefono linijas, ir taip tarpusavyje susieti visus planinės ekonomikos fabrikus ir įmones. Tai būtų paspartinę sprendimų priėmimą ir leidę prognozuoti jėgų pusiausvyrą. Gluškovas svajojo ir apie elektroninės valiutos sukūrimą.

Ukrainos SSR Mokslų akademijos Kibernetikos institute Kijeve, kuriam Gluškovas vadovavo nuo pat jo įkūrimo 1962 metais (dabar institutas pavadintas jo vardu), buvo surinkta jauna specialistų komanda, kuri ir ėmėsi kurti OGAS, o taip pat elektroninę valiutą, algoritmus, kurie turėjo suteikti galimybę mašinoms suprasti natūralią kalbą, o taip pat, pavyzdžiui, „biuro be popieriaus“ projektu. Tarp Gluškovo komandos nagrinėtų idėjų buvo ir sumanymas perkelti žmogaus sąmonę į kompiuterį.

1960 metais viename vakarėlyje Gluškovas su kolegomis sugalvojo pasivadinti „Kibertonija“. Ši „šalis“, susidedanti iš mokslininkų entuziastų grupių, gyveno aktyvų socialinį gyvenimą: leido laikraštį „Vakarinis Kiberis“, rengė juokų konferencijas ir seminarus. „Kibertonija“ turėjo savo konstituciją, valiutą (perfokortų pavidalo) ir ją valdė „robotų taryba“. Sostinę mokslininkai pavadino Kibergradas, o „Kibertonijos“ simboliu grojantis saksofonu robotas. Įsivaizduojamoji „Kibertonija“ buvo kontrkultūros įsikūnijimas (beje, savo atsiminimus Glušakovas pavadino „Nepaisant autoritetų“, nors pats nuo 1962 metų užėmė USSR MA viceprezidento postą).

Pagrindinis OGAS kompiuterių centras turėjo būti Maskvoje ir jungtis su 200 viduriniosios grandies skaičiavimo centrų, kurie savo ruožtu, jungtųsi su 20 tūkstančių skaičiavimo centrų, išsidėsčiusių pačiose svarbiausiosiose įmonėse. Tai reiškė, kad netgi jei Maskva ir būtų kontroliavusi pagrindinių užduočių skirtumą, vietose žmonės būtų galėję tarpusavyje laisvai kontaktuoti.

Gluškovas, aršus marksistas, čia regėjo komunizmo ateitį – OGAS reiškė savotiško „elektroninio socializmo sukūrimą“, pasakoja Petersas.

„Kibertonija“ turėjo savo konstituciją, valiutą (perfokortas) ir buvo valdoma „robotų tarybos“

Neįtikėtinų „Kibertonijos“ projektų įgyvendinimui reikėjo tokių pat įspūdingų lėšų. 1970 metais Gluškovas nuvyko į Maskvą, siekdamas įtikinti SSKP CK Politbiurą skirti jo komandai lėšų OGAS įgyvendinimui. Tačiau finansų ministras Vasilijus Garbuzovas, laikęs OGAS bereikalingomis reformomis ir kliuviniu jo ministerijos finansavimui, sugebėjo įtikinti Politbiuro narius, kad šalis dar nepasirengusi Gluškovo projektui. Du tikėtini (ir vieninteliai) mokslininko sąjungininkai – SSRS Ministrų tarybos pirmininkas A. Kosyginas ir gensekas L. Brežnevas – tą dieną į lemiamąjį susitikimą neatėjo. Gluškovo projektas buvo vėl nustumtas į antrą planą ir galiausiai išvis uždarytas, šaliai pasitraukus planinio ekonomikos valdymo.

  Anastasija Zyrianova

Slon Magazine redaktorė

Šios istorijos ironiją Petersas regi tame, kad kapitalistinėje Amerikoje valstybinis finansavimas ir mokslininkų kooperacija kompiuterių tinklų idėją padėjo įgyvendinti, tuo tarpu SSRS konkurencija tarp žinybų ir aukščiausių valdininkų perspektyvų projektą uždusino. „Pirmąjį globalų kompiuterių tinklą sukūrė kapitalistai, kurie pasirodė kaip atviri, bendradarbiaujantys socialistai, o ne socialistai, kurie elgėsi kaip tarpusavyje rungtyniaujantys kapitalistai“, – apibendrino Petersas.

Анастасия Зырянова
slon.ru

   

Facebook komentarai