Kaip suartinti Lietuvą ir Latviją?

Šių metų sausio mėnesį oficialiai buvo pristatyta studija apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas, kurią parengė abiejų šalių diplomatai Neris Germanas (Lietuva) ir Albertas Sarkanis (Latvija).

Tai labai svarbus valstybių santykiams momentas, nes taip jau susiklostė, kad Lietuvos užsienio politikoje dominuoja JAV, Rusija, Baltarusija, Lenkija, o tautiškai artima Latvija kažkodėl lieka nuošalyje. Tai užfiksuoja ir tyrimo autoriai (studiją galite persisiųsti iš čia): „Vis dėlto kyla klausimas, kodėl, nepaisant nuolat pabrėžiamo lietuvių ir latvių tautų bendrumo ir ilgalaikės kaimynystės, mes iš tikrųjų šiandien nesame vieni kitiems artimesni ar žinomesni nei kitos, kur kas tolimesnės kaimyninės tautos? Kodėl, nepaisant gana glaudžių žmonių ryšių ankstesniais laikotarpiais, pastaruoju metu jie yra akivaizdžiai susilpnėję? Kodėl iš tikrųjų nepavyksta išvengti destruktyvios konkurencijos ar vienadienių privalumų ten, kur ekonominė logika veda į bendros veiklos paiešką? Kodėl, nepaisant viešai deklaruojamos vienybės, kartais nesugebame suderinti ir pristatyti vieningos pozicijos, kuri iš principo būtų naudinga tiek mums, tiek platesniam regionui?“

N. Germanas ir A. Sarkanis išskiria veiksnius, kurie trukdo bendradarbiauti:

  • skirtinga istorinė atmintis;
  • skirtinga religinė konfesinė patirtis;
  • skirtinga ekonominė ir kultūrinė kaimyninių valstybių ir žmonių įtaka;
  • skirtinga vidinė nacionalinė sudėtis;
  • iškraipyto pobūdžio ekonominės veiklos konkurencija;
  • nevienodo lygio mokesčiai ir akcizai, sukuriantys ekonominius barjerus;
  • mažai asmeninių ryšių, silpni ir dažnai formalūs šalių politinio, kultūrinio elito, jaunimo ir nevyriausybinių organizacijų ryšiai;
  • seni ir naujai atsirandantys stereotipai, kartais sukeliantys nepasitikėjimą ir įtarumą.

Ką gi reikia daryti, kad situacija pasikeistų, kad nebūtų reiškiamos tik bendro pobūdžio deklaracijos, kurios dažnai ir lieka tik deklaracijomis? Studijos rengėjų nuomone, žmonių ryšių susilpnėjimas plačiąja prasme yra ta priežastis, dėl kurios Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimas yra ne toks pastebimas ir veiksmingas, koks turėtų būti. Siūlomas sprendimas – bendros informacinės erdvės kūrimas, kad abiejų šalių gyventojai daugiau žinotų apie kaimynų gyvenimo aktualijas. Praktiškai tai reiškia, kad Lietuvos ir Latvijos televizija, radijas, internetiniai tinklalapiai turėtų dažniau kalbėti apie tai, kas vyksta čia pat už sienos. Be to, aktyviau privalo bendradarbiauti šalių švietimo įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos: organizuoti studentų mainus, rengti įvairias konferencijas ir forumus.

Pagaliau didelę reikšmę turi turizmas ir pasienio regionų kontaktai. Kaip pabrėžia N. Germanas ir A. Sarkanis, ES Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa 2007–2013 metams pasienio regionams atveria galimybę stiprinti tarpusavio ryšius ir įgyvendinti įvairių sričių projektus. Programa suteikia finansinę paramą konkretiems projektams, o finansuojamų projektų biudžetas yra per 60 mln. eurų. Be to, Lietuvos ir Latvijos pasienio regionai naudojasi Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programos galimybėmis, jos biudžetas yra 41,7 mln. eurų. Tačiau problema šiuo atveju yra ta, kad ES struktūrine pagalba pasinaudoti nelengva, nes trūksta institucinių gebėjimų projektams tinkamai parengti ir lėšoms įsisavinti. 1999 m. rugsėjo 10 d. buvo pasirašyta abiejų valstybių sutartis dėl bendradarbiavimo per sieną, bet Tarpvalstybinės bendradarbiavimo per sieną komisijos neveiksnumas neleidžia gerų tikslų ir norų paversti praktiniais rezultatais.

Studijos autorių nuomone, Latvijos ir Lietuvos valstybių institucijos, atsakingos už ES struktūrinės paramos lėšų skirstymą, turi sukurti sąlygas, kad abiejų šalių organizacijos būtų suinteresuotos bendrais projektais ir galėtų lengviau gauti pinigų jiems vykdyti. Kartu būtina siekti, kad būtų parengta ir patvirtinta nauja kokybiška ir dosni ES LatLit bendradarbiavimo per sieną programa finansinei 2014–2020 metų perspektyvai. Be to, kadangi nedideli dvišaliai įvairių organizacijų projektai dažnai yra pasmerkti žlugti dėl lėšų stygiaus, derėtų apsvarstyti galimybę įsteigti specialų bendrą Lietuvos ir Latvijos paramos fondą (prie jo sudarymo galima būtų paraginti prisidėti ir abiejose šalyse veikiančias verslo organizacijas), skatinantį pasienio regionų ir bendrą ekonominį bendradarbiavimą.

Ekonomikos srityje Latvija ir Lietuva yra vienos svarbiausių partnerių. Latvija užima trečią poziciją Lietuvos eksporto partnerių sąraše, o ketvirtą – importe. Be to, Latvija tarp Lietuvos tiesioginių investicijų yra antroje vietoje ir užima dešimtą vietą pagal tokias investicijas Lietuvoje. Kita vertus, kaip teigia N. Germanas ir A. Sarkanis, aktyvėjant ekonominei veiklai ir iš esmės esant glaudiems verslo ryšiams, natūraliai atsiranda konkurencija, ją iš dalies lemia panaši abiejų valstybių ekonominės veiklos struktūra. Dėl to kartais ūkinių subjektų trintis turi tendencijų persikelti į oficialųjį lygmenį ir kurti problemas. Valstybės institucijų noras ginti savo verslo interesus ir protekcionizmas negali būti vertinami vien tik neigiamai, tačiau verslo konkurencijos sukeliama trintis neturėtų peraugti į didesnius konfliktus ir kenkti mūsų valstybių autoritetui. Šiame kontekste išskirtinai teigiamai atrodo studijos autorių siūlymas gilinti dviejų valstybių ekonominę integraciją ir vienodinti jose verslo sąlygas (mokesčius, akcizus, investicijų taisykles). O prisidėti prie to galėtų spartesnis tokių projektų kaip „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“ įgyvendinimas, artimesnis dviejų šalių jūrų ir oro uostų bendradarbiavimas ir panašiai.

Ne mažiau svarbus yra Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimas užsienio politikoje ir saugumo (taip pat ir energetinio) srityje. Šiuo atveju visiškai nesuprantamai atrodo tai, kad iki šiol neišspręstas valstybių, kurios abi yra ES ir NATO narės, sienos delimitavimo Baltijos jūros teritoriniuose vandenyse klausimas. Bet studijos autoriai, nepamiršdami šio nemalonaus momento, teisingai siūlo susitelkti į svarbesnius bendrus reikalus, turinčius abipusę strateginę reikšmę.

Pirmiausia derėtų plačiau naudoti esamas diplomatines atstovybes kitos šalies poreikiams siekiant racionalaus diplomatinio atstovavimo, įskaitant ir įvairių formų bendrą atstovavimą, ypač sprendžiant ekonominių ir prekybinių santykių stiprinimą su trečiosiomis šalimis bei efektyvaus lėšų naudojimo klausimus. Kadangi Lietuva ir Latvija yra nedidelės valstybės, joms ypač svarbu globaliose tarptautinėse organizacijose veikti kartu didesniu formatu ir siekti platesnio kitų valstybių palaikymo. Ateityje, stiprinant ir plečiant tradicinį trišalį (Estija, Latvija, Lietuva) bendradarbiavimą, būtina jį vis labiau sieti su Šiaurės Europos regiono plėtra. Veikdamos kartu, trys Baltijos ir penkios Šiaurės Europos valstybės lengviau įveiks ateities iššūkius.

Aukštesnis lygmuo yra Europos Sąjunga. Joje Lietuvai ir Latvijai, pasak N. Germano ir A. Sarkanio, yra tikslinga derinti tarpusavyje ir laikytis bendrų pozicijų pagrindiniais veiklos klausimais:

  • a) siekti glaudesnio dvišalio bendradarbiavimo derinant pozicijas ES finansinio reglamentavimo srityje, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva ir Latvija yra priimančiosios šalys Šiaurės šalių finansinėms institucijoms;
  • b) derinti ES kaimynystės politikos, ypač Rytų partnerystės, kur abiejų valstybių interesai yra identiški ar turi panašias pozicijas, klausimus;
  • c) siekti bendro energetinio saugumo.

Pastaruoju atveju, kaip rašo N. Germanas ir A. Sarkanis, būtina:

  • 1. Stiprinti bendradarbiavimą įgyvendinant Visagino regioninės atominės elektrinės projektą kaip esminę prielaidą ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių energetinei nepriklausomybei pasiekti;
  • 2. Plėsti bendradarbiavimą kuriant bendrą Baltijos valstybių elektros energijos rinką, integruotą į Šiaurės šalių elektros energijos rinką „NordPool“, sujungiant ją į darbą su kontinentiniu Europos tinklu, taip pat vykdant „NordBalt“ projektą;
  • 3. Aktyviau bendradarbiauti pagal ES reglamentą dėl dujų tiekimo diversifikacijos, jų saugumo užtikrinimo priemonių;
  • 4. Apsvarstyti galimybę sudaryti bendrą ekspertų grupę energetinio saugumo užtikrinimo galimybėms įvertinti. Ji turėtų spręsti taupaus ir efektyvaus energijos šaltinių diegimo ir vartojimo, intensyvesnio atsinaujinančių energijos išteklių (biomasės, vandens, vėjo) naudojimo klausimus.

O dėl saugumo, tai pažymėtinas studijos autorių siūlymas apsvarstyti galimybes bendrai įsigyti karinę ir kitą specialiąją techniką siekiant veiksmingai panaudoti turimus išteklius. Praplečiant jų idėją, galima patarti perkelti BALTBAT principą į aukštesnį lygmenį ir galvoti apie bendrą Baltijos šalių gynybą ir (kur tai įmanoma) dalyvavimą tarptautinėse misijose (galbūt įtraukiant į tokio pobūdžio bendradarbiavimą Lenkiją kaip regioninio masto valstybę, turinčią svaresnį balsą tarptautinėje – ES ir NATO – arenoje).

Kartu glaudesnis dvišalis (trišalis) bendradarbiavimas muitinės (ir pasienio) kontrolės srityje padėtų užtikrinti vienodą lygį prie ES išorinių sienų. Šiuo atveju tikrai reikėtų įsiklausyti į N. Germano ir A. Sarkanio raginimą parengti ir pasirašyti dviejų šalių sienos apsaugos ir policijos institucijų susitarimą dėl bendro patruliavimo pasienio teritorijose ir kurti bendras duomenų bazes bei registrus arba palengvinti prieigą prie nacionalinių registrų, siekiant palengvinti policijos darbą ir sutrumpinti laiką nuo teisės pažeidimo padarymo iki jo išaiškinimo ir asmens patraukimo administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

***

Apskritai studija yra svarbi keliais aspektais. Pirma, ji užfiksuoja, kad Lietuvos ir Latvijos santykiuose yra problemų, nors šalys yra tautiškai artimos ir turi bendrą sieną. Antra, labai tiksliai išryškintas riboto abipusio pažinimo momentas ir todėl visiškai prasmingai atrodo siūlymas kurti bendrą informacinę ir komunikacinę erdvę. Trečia, pagrįstai teigiama, kad Vilniui ir Rygai reikia glaudžiau bendradarbiauti ekonominėje (gilesnė ekonominė integracija) ir tarptautinėje arenoje (pradedant trišaliu Lietuvos, Latvijos ir Estijos bei NB8 formatu ir baigiant ES ir NATO platforma). Šiandien trūksta vieningos baltiškos politikos, ypač rytine kryptimi. Ketvirta, N. Germanas ir A. Sarkanis akcentuoja abiem šalims strategiškai svarbius energetinius (Visagino atominės elektrinės ir dujų terminalų statyba) ir transporto („Via Baltica“ ir „Rail Baltica“) projektus.

   

Facebook komentarai