Kaip sugrąžinti gerą sovietinių daugiabučių vardą?

Dideli gyvenamųjų namų rajonai, ypač buvusiuose socialistiniuose miestuose, kelia daug klausimų. Yra manančių, kad šiuose rajonuose statytų daugiabučių renovuoti neverta, nes niekas juose gyventi nenori. Tokiai nuomonei oponuojantys architektai ir kraštovaizdžio specialistai pripažįsta, kad daugiabučiai, statyti sovietmečiu, iš tiesų neturi gero vardo, tačiau į juos investavus, būtų galima susigrąžinti ir gyventojų pasitikėjimą.

Būtina keisti visuomenės požiūrį

„Manoma, kad dideliuose rajonuose gyvena mažesnes pajamas gaunantys gyventojai, todėl jų būstai dažnai nėra patrauklūs nekilnojamojo turto (NT) rinkoje, niekas nenori ten investuoti. Tokie rajonai tampa atsiskyrę“, - sako iš Rygos į Vilniuje vykstančią mokslinę konferenciją „Žalioji“ architektūra: inovatyvus požiūris“ atvykusi Rygos technikos universiteto profesorė Sandra Treija.

Anot jos, Europoje dominuojantys tokie rajonai kelia daug klausimų. Panašią problemą tenka spręsti ir Rygai: „Rygoje matome tendenciją, kad tam tikri būstai dideliuose gyvenamuose rajonuose lieka tušti, gyventojai ieško kitų alternatyvų“.

Profesorė skaičiavo, kad Rygoje yra 13 didelių rajonų, didžiausi iš jų buvo planuoti 60 tūkst. žmonių. „Tai maždaug normalus Latvijos miesto dydis“, - atkreipė dėmesį S. Treija. Ji pasakojo, kad šie rajonai buvo planuojami socialistiniais laikais, po to neužstatytuose vietose buvo pradėti statyti nauji namai. Nuo 2001 m., kylant ekonomikai, atsirado naujų butų poreikis. Nauji pastatai statomi senų rajonų teritorijoje, todėl išsiskiria iš kraštovaizdžio.

Rygoje, anot S. Treija, buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kaip gyventojai išnaudoja bendras erdves savo gyvenamuose rajonuose. Didžioji dalis pripažino, kad jas naudoja tik automobilių statymui, su kaimynais nebendrauja, nes jų beveik nepažįsta, nenaudoja bendrų erdvių pasivaikščiojimams, laisvalaikio leidimui.

Kadangi gyventojai nesinaudoja viešosiomis erdvėmis, niekas neprižiūri ir jų kraštovaizdžio, šis nyksta ir dar labiau didina vietovės nepatrauklumą. S. Treija svarstė, kad daugiabučių problemą būtina spręsti visų pirma keičiant visuomenės nuostatas ir perkuriant gyvenamųjų rajonų vietos kraštovaizdį.

Gyvenamųjų namų viešos erdvės, pasak profesorės, neatrasta niša, kurią išnaudojus galima būtų pakelti šių rajonų įvaizdį ir gyvenimo kokybę juose.

Svarbu suvokti, kad keičiasi poreikiai

Panašia kaip Latvijos patirtimi gali pasidalyti ir Lietuva. Konferencijoje dalyvavusi lietuvių architektė Justina Muliuolytė priminė, kad Lietuvoje masinės statybos objektai buvo pradėti statyti po II pasaulinio karo, kuomet vyko urbanizacija ir industrializacija bei trūko būstų. Tokia masinė statybų politika išplito po visą pasaulį, tačiau daugumoje Vakarų šalių po 20 metų pripažinta, kad projektas buvo nesėkmingas. Statybos buvo orientuotos į vidurinę klasę, tačiau ši į tokius būstus nesikėlė.

„Vakarų valstybės pradėjo renovuoti ir keisti tuos kvartalus, tačiau socialistiniame bloke, t. y. ir Lietuvoje, tokia statyba vyko didesniais mastais ir truko ilgesnį laiką. Tokie būstai atspindėjo socialistinę ideologiją - visi būstai vienodi, vadinasi visi esame lygūs ir gyvename vienodoje aplinkoje“, - sakė J. Muliuolytė. Tokie būstai kritikos nesulaukė, nebuvo ir būsto rinkos.

„Pasikeitus politinei sistemai, pasikeitė ir žmonių poreikiai. Gyventi galima patogiau ir rinktis, todėl miestai ėmė plėstis, išaugo automobilių naudojimas, pasikeitė ir mikrorajonų reikšmė. Mikrorajonų žaliosios erdvės tapo automobilių stovėjimo aikštelėmis, dėl privatizacijos butus sunku renovuoti, dėl to jie tampa mažiau patrauklūs ir priverčia žmones išsikelti. Butai yra statiški, vienodi, juos sunku keisti, todėl, kai keičiasi šeimos ūkis, norima keltis į kitą būstą, o tame pačiame kvartale kitokio būsto nėra“, - dėstė lietuvių architektė.

Dėl šių priežasčių, J. Muliuolytės teigimu, daugiabučiai socialiniuose miestuose taip pat gali degraduoti, kaip tai įvyko Vakarų šalyse. 

„Mūsų, kaip urbanistų ir architektų, funkcija tokius rajonus ir jų aplinką gyventojams padaryti patrauklius“, - sakė architektė.

Ji teigė, kad mikrorajonai turi tokius privalumus kaip didelės viešos erdvės, didelis tankumas, geras susisiekimas viešuoju transportu, todėl nebūtina jų nurašyti kaip visiškai neturinčių vertės.

Jai antrino ir kitas lietuvių architektas V. Buinevičius, kuris siūlė į renovaciją žiūrėti ne per tik ekonominio ir ekologinio (energetinio efektyvumo) akinius, bet atkreipti dėmesį ir į socialinį aspektą. Daugiabučių viešos erdvės gali suburti skirtingus socialinius sluoksnius, tame pačiame mikrorajono kvartale statomus skirtingus namus galima sujungti į visumą kuriant bendrą kraštovaizdį.

Žaliąją architektūrą reikia derinti su rudąja

Urbanistikos specialistės Dalios Bardauskienės teigimu, nors pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama žaliajai architektūrai, jos sėkmė priklausys nuo gebėjimo suderinti ją su rudąja urbanistika – t. y. žaliąją architektūrą sieti su senstančių miesto dalių atnaujinimu.

Ji taip pat pabrėžė, kad ne visai teisingas ir mąstymas tų, kurie mano, kad žaliosios architektūros esmė naujosios technologijos.

„Žaliojoje architektūroje prioritetas yra ne naujosios technologijos, kaip dažnai yra manoma, o gamtos ir žmogaus sugyvenimo suderinimas“, - sakė urbanistė.

Ji svarstė, kad žaliojo lauko urbanizacija populiarėja, nes joje nėra beveik jokių apribojimų. 

„Ateitis, kurios norime, yra darnus vystymasis. Darnūs didmiesčiai ir gyvenvietės. Lietuvos urbanistinė politika yra konformistinė, mes vis dar pataikaujame žaliojo lauko urbanistikai ir ignoruojame rudosios urbanistikos atnaujinimo poreikį“, - dėstė D. Bardauskienė.

Jos teigimu, turėtume daugiau dėmesio skirti lokaliems kraštovaizdžiams, jų integracijai į bendrąją erdvę, taip pat vertėtų permąstyti paradigmą, kad už miesto gyventi švariausia.

„Mes daug ką bandome, bet neturime laiko pažiūrėti, kaip tie mūsų bandymai mutavo aplinkoje“, - sakė D. Bardauskienė, pabrėžusi, kad Lietuvai reikėtų ieškoti daugiau žaliosios ir rudosios urbanistikos sąlyčio taškų.

   

Facebook komentarai