Kam reikalingas mokslų daktaro laipsnis?

Daugelyje valstybių mokslų daktaro laipsnis yra būtinas norint užsiiminėti akademine veikla, rašo „The Economist“. Reikalavimai ženkliai skiriasi ne tik skirtingose valstybėse, tačiau ir universitetuose, ar tame pačiame universitete dėstomuose kursuose.

Kai kurie studentai pirmiau turi praleisti du metus mokydamiesi magistro programoje. Vieni studentai gauna stipendijas, kiti gi turi už mokslą mokėti patys. Kai kurios mokslo daktaro programos vyksta vien tik tyrimų pagrindu, kitose yra vykdomi seminarai ir egzaminai, o trečiose iš studentų yra reikalaujama, kad jie išdėstytų tam tikrą laiką paskaitų. Baigiamasis darbas gali būti kelių dešimčių puslapių apimties matematikos darbas arba kelių šimtų lapų disertacija istorijoje.

Vienas bendras dalykas tarp visų doktorantūros studentų yra jų nepasitenkinimas. Vieni iš jų savo darbą apibūdina kaip „vergovę“: septynios dienos per savaitę, po dešimt valandų per dieną, mažas atlyginimas ir neaiškios ateities perspektyvos. Viena šmaikšti pastaba, toliau rašo „The Economist“ teigia, kad žmogus žino, kad jis turi aukštąjį išsilavinimą tuomet, kai jo darbo vieta yra gražiau išpuošta nei jo namai ir jis jau turi savo mėgstamiausią greitai paruošiamų makaronų skonį.

Besiskundžiantys doktorantūros studentai nėra jokia naujiena, tačiau yra rimtų problemų su sistema, gaminančia mokslų daktarus (tokiose srityse kaip teisė, verslas ir medicina mokslų daktarai yra labiau vertinami). Yra per didelė mokslo daktarų pasiūla. Nors doktorantai yra ruošiami darbui akademinėje bendruomenėje, tačiau tam nėra sukuriama pakankamai naujų darbo vietų. Tuo tarpu verslo vadovai skundžiasi dėl aukšto lygio įgūdžių trūkumo, teigdami, kad mokslų daktarai nedėsto to, ko reikia.

Ilgą laiką universitetinis išsilavinimas buvo laikomas turtingųjų prievole, o daugelio universitetų dėstytojai nebuvo įgiję šio laipsnio, tačiau plečiantis švietimui didėjo ir reikalavimai dėstytojams. Šioje vietoje sparčiausiai veikė Jungtinių Valstijų universitetai, kuriuose 1970 metais išsilavinimą įgydavo apie trečdalį visų pasaulio studentų ir beveik pusę mokslo ir technologijų daktarų (tuomet šalyje gyveno vos 6 proc. viso pasaulio gyventojų).

Vis dėlto, kitos valstybės pamažu vejasi, toliau rašo „The Economist“. Nuo 1988 iki 2006 metų mokslo daktarų skaičius Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse išaugo 40 proc., lyginant su 22 proc. padidėjimu JAV. Labiausiai mokslo daktarų skaičiaus augimas buvo užfiksuotas Meksikoje, Portugalijoje, Italijoje ir Slovakijoje. Harvardo universiteto darbo ekonomistas Richardas Freemanas teigė, kad 2006 metais JAV į savo universitetus priimdavo tik 12 proc. visų pasaulio studentų.

Universitetai suprato, kad doktorantai yra pigi, gerai motyvuota ir vienkartinė darbo jėga. Turėdami daugiau doktorantų universitetai gali atlikti daugiau tyrimų mažesnėmis išlaidomis. Padėjėjas Jeilio universitete už devynis destytojavimo mėnesius gali gauti iki 20 tūkst. JAV dolerių (52 tūkst. litų) per metus. 2009 metais vidutinė metinė profesorių alga JAV buvo 109 tūkst. JAV dolerių (283 tūkst. litų), daugiau nei vidutinė teisėjų alga.

Neseniai pasirodžiusioje akademiko Andrew Hackerio ir žurnalistės Claudios Dreigus knygoje teigiama, kad 2005–2009 metų laikotarpyje JAV daktaro laipsnį įgavo daugiau nei 100 tūkst. žmonių, o per tą patį laikotarpį buvo sukurta vos 16 tūkst. naujų dėstomo darbo vietų. Šiuo metu mokslo daktarų trūkumas yra jaučiamas tokiose sparčiai besivystančiose valstybėse kaip Kinija ir Brazilija.

Net ir už universiteto ribų dirbantys mokslų daktarai nesijaučia taip gerai, kaip galbūt norėtų. Doktorantūros studijos yra labai specializuotos ir universiteto karjeros darbuotojai sunkiai gali padėti studentams susirasti darbą, o kompanijų vadovai nėra linkę rodyti didelio susidomėjimo akademikams, rašoma „The Economist“.

EBPO šalių tyrimas atskleidė, kad praėjus penkiems metams po aukštojo išsilavinimo įgijimo daugiau kaip 60 proc. doktorantų Slovakijoje ir daugiau kaip 45 proc. Belgijoje, Čekijos Respublikoje, Vokietijoje ir Ispanijoje vis dar dirbo turėdami laikinas darbo sutartis. Beveik trečdalis visų Austrijos doktorantų dirba darbus, nesusijusius su jų išsilavinimu. 13 proc. Vokietijos doktorantų dirba mažai apmokamus darbus, Olandijoje šis rodiklis yra 21 proc.

   

Facebook komentarai