Kambodža - kitokios Azijos atspindys

Kambodža šokiruos ir užburs. Ji – vienas įdomiausių, tragiškiausių ir sunkiausiai sveiku protu suvokiamų Azijos kampelių.

Tai be galo keistas kraštas. Nė viena visuomenė rašytinėje pasaulio istorijoje nepasmerkė savęs tokiai destrukcijai kaip Kambodža 1970-aisiais. Daugiau nei milijonas šalies protingiausių ir šviesiausių protų dienas baigė raudonųjų khmerų mirties laukuose. Pilietinio karo randai neužgijo, net prabėgus 30 metų. Kokia ateitis laukia Kambodžos – neaišku, tačiau ji išgyvena permainas sparčiau nei bet kuri šiuolaikinė valstybė.

Kraštas psichodeliškai svaigina. Pojūčiai rodosi esą išskirtiniai. Viešose vietose tvyro dygus žuvies kvapas, o švaros nematyti nė lašo. Net karališkųjų rūmų išorinės sienos yra primargintos užrašų. Tradicinė khmerų muzika – keisčiausia įsivaizduojama, pilna neharmoningų sąskambių, sunkiai klausoma. Oras alpus, varginantis.

Žmogaus gyvybė – menkai vertinama. Korupcija tarpsta visur. Galioja taisyklė, jog laimi ir pagarbos nusipelno stambiausi raumenys arba didžiausi ginklai. Tačiau Kambodža keliautojams yra sąlyginai saugi šalis, smurtiniai nusikaltimai – retas atvejis.

Patys Kambodžos gyventojai irgi vieni iš slėpiningiausių, sunkiausiai suvokiamų žmonių planetoje. Beveik visos visuomeninės normos yra kardinaliai priešingoms vakarietiškoms. Kita vertus, tai neįtikėtinai mieli ir paslaugūs žmonės. Į nieką, išskyrus savo mobiliuosius telefonus, rimtai nežiūri. Akimirksniu pasijauti lyg būtum patekęs į šypsenų jūrą.

Taip pat junti, jog tai bene geriausias kapitalistinės distopijos pavyzdys žemėje. Vyriausybė vos kontroliuoja šalies sienas ir atsiriekia didžiulį korupcijos ir organizuotumo nusikalstamumo pelno dalį. Gyventojai patys palikti kovoti už save, kas ryškiai įsispaudę nacionaliniame charakteryje. Šalyje nėra nei kvalifikuotų švietėjų, nei medikų.

Kraštovaizdis – gražus, bet be galo užterštas ir apleistas. Gražiausios vietovės – kriokliai ir paplūdimiai – seniai tapo sąvartynu vietiniams. Kaimai visiškai nuskurdę su basakojais alkanais vaikais, gainiojančiais šiukšles palei srutų griovius.

Prie užterštumo ir nepriežiūros prisideda pilietinio karo palikimas – tūkstančiai minų laukuose. Nors buvo įdėta daug pastangų joms nukenksminti, keliautojai vis dar griežtai įspėjami vaikščioti tik turistų išmintais keliais. Bent vienas nuklydimas į šoną gali pasėti mirtį.

Didžiausio dėmėsio Kambodžoje nusipelno Ankoro archeologinis parkas, įsikūręs šiaurinėje šalies dalyje. 400 kv. km. parke galima rasti kelių IX-XV a. khmerų imperijos sostinių liekanas. Tarp jų ir senovines šventyklas su statulomis. 1992 m. jis buvo įtrauktas į UNESCO nykstančio pasaulio paveldo sąrašą. Dabar speciali programa bando išsaugoti šį trapų Azijos kultūros simbolį ir aplinkines vietoves.

Sostinė, Pnompenis, po archeologinio miestelio grožio pasirodo kontrastinga. Tai - tvanki, dulkėta ir skurdi vieta, su menkai išvystyta infrastruktūra. Gatvėse pilna besišlaistančių tuk-tuk vairuotojų, elgetų, spekuliantų ir kitokių neaiškaus plauko tipų. Tačiau padėtis iš lėto gerėja. Gatvės dažniau valomos, o platūs kolonijinių laikų bulvarai vilioja lankytojus kavinių ir restoranų gausa. Tad tiems, kurie gali atsižadėti vakarietiško komforto ir į kai kuriuos dalykus pažvelgti pro pirštus – tai dar vienas puikus Azijos miestas.

   

Facebook komentarai