Kanibalizmas Anduose: kaip ateina sprendimas suvalgyti žuvusį draugą?

Ar suvalgytumėte žmogaus ranką? Greičiausiai, ne. O jeigu būtų labai labai alkanas? Pedro Algorta 71 dieną buvo įstrigęs Andų kalnuose, kai 1972 m. juose sudužo lėktuvas. Jis valgė žmogaus rankas ir šlaunis tam, kad išgyventų.

Iš 40 keleivių ir 5 įgulos narių, skridusių iš Urugvajaus į Čilę, tik 16 išgyveno. Vieni žuvo per aviakatastrofą, kiti – per sniego griūtį, treti – dėl išsekimo. Tie, kurie šiaip ne taip išsikapstė, išgyveno dėl neįtikėtinos psichologinės stiprybės, grupinių pastangų ir desperatiško kanibalizmo, „Vice“ rašo Joelis Golby.

Dabar 65-erių P.Algorta parašė knygą „Į kalnus“ („Into the Mountains“). Jis teigia, kad su kitais išgyvenusiaisiais nusprendė valgyti žuvusių ir sušalusių bendrakeleivių kūnus pasinaudodami šalta logika – arba valgyk mėsą tų, kurie žuvo, arba mirk šalia jų pats. Jis nesiruošia atsiprašinėti ar teisintis dėl to, ką darė – tokiomis sąlygomis kanibalizmas yra toks pats paprastas, kaip riekės duonos valgymas, kai esi alkanas ir tau gresia mirtis. „Na, tai buvo sprendimas, kurį padarėme ne savo protais – nebuvo taip, kad kažkas pasakytų „Ei, žinau, ką reikia daryti!“. Tai buvo sprendimas, kurį padarėme savo skrandžiais.“

Interviu „Vice“ jis papasakojo, kaip grupė išgyveno ir kaip dažnai pagalvoji apie tuos žmones, kuriuos valgei, kai esi grįžęs į įprastą gyvenimą ir bandai mėgautis maistu.

– Daug tų, kurie išgyveno katastrofą, skirtingai pasakoja apie tai, kas nutiko po lėktuvo sudužimo. Jų pasakojimuose nesutampa daug kas – keičiasi vardai, žmonių vaidmenys ir pan. Kodėl? Kodėl dabar pasakojate savąją istoriją?

– Esame grupė žmonių, kurie prieš 40 metų patyrė baisų įvykį, ir nuo to laiko kiekvienas ėjome savu keliu. Esame skirtingi, ir dėl to atsisukę atgal istorijas matome iš skirtingų perspektyvų. Daug metų tai buvo istorija, apie kurią aš nekalbėjau. Girdėjau kitus kalbant apie jų istorijas, ir pagalvojau – juk tai ir maniškė.

Taigi, kai nusprendžiau apie tai prasižioti ir prabilti, supratau, kad taip, kaip aš matau savo istoriją, skiriasi nuo jų – nes tai yra maniškė, niekas nepatyrė to, ką patyriau aš, ir niekas nematė mano pusės. Bet supratau, kad kiekvienas tą jaučia, kad kiekvienas turi savo istoriją, kuri yra visiška tiesa.

Neteigiu, kad tai man priklauso Tiesa. Man atrodo, kad visi turime teisę patys pasakoti istoriją. Tai yra maniškė – tokia, kaip aš ją patyriau, ką iš jos išmokau, ką dėl jos iš kalnų parsinešiau atgal į įprastą gyvenimą.

– Ką reiškia atsidurti dūžtančiame lėktuve?

– Tai situacija labai arti mirties, kai nežinai, ar išgyvensi, ar ne. Kai prasideda panika, kai nebekontroliuoji nei savęs, nei aplinkos. Tave išmeta į orą, ir gali nutikti bet kas. Lėktuvas chaotiškai kratėsi, trankėsi nuo vieno kalno į kitą, ir galiausiai atsidūrėme slėnyje, apsuptame kalnų. Tuomet visi garsai nutilo, buvo tyla, palengva snigo, o lėktuve buvome mes – išgyvenusieji.

– Knygoje jūs pasakoje apie lėktuvo sudužimą tarsi iš šalies, tarsi žvelgiant atgal tai atrodo nerealu.

– Dalykas tas, kad nors aš turiu vaizdinius – žinau, kad jie tikri, nes vienas jų, įstrigęs man į atmintį, yra šalia manęs žuvęs draugas Felipe, – negaliu atgaminti daugelio detalių, suprantate? Pasiektas emocinis limitas, ir atmintis neleidžia tau prisiminti visų detalių – todėl, pavyzdžiui, neprisimenu savo vietos numerio, neprisimenu, ką pasakiau praėjus minutei po sudužimo, nes emocijos buvo pernelyg stiprios, o panika – tokia didelė, kad tiesiog negaliu atsiminti.

Daug metų svarsčiau, ar turėčiau mėginti prisiminti tai, ar turėčiau stengtis atkurti avarijos detales, bet negaliu – todėl tai apleidau. Jos glūdi kažkur mano pasąmonėje... bet jos negrįžta į prisiminimus. Nesapnuoju košmarų. Ir keturiasdešimt metų stengiuosi gyventi normalų gyvenimą.

– Ką pastebėjau knygoje – kad grupės jausmas, jog šioje situacijoje esate visi kartu, iš tikrųjų formavosi lėčiau nei tikėtumeisi.

– Pačioje pradžioje buvau grupėje žmonių, kurie būrėsi aplink regbio komandą, ir toje grupėje komandos kapitonas buvo svarbiausias asmuo. Jis žinojo, kaip vadovauti grupei, iškart tapo vadovaujančia figūra. Pirmosiomis dienomis jo vaidmuo buvo labai svarbus, kai buvome kalnuose ir mėginome susisteminti viską, ką turėjome.

Bet iš esmės ką jis tesakė – „Laikykitės, mus labai greitai išgelbės“. Tačiau kas nutiko – mes nebuvome išgelbėti. Todėl kai jis sakydavo „Laikykitės, mus tuoj išgelbės“, jis neleisdavo grupei pradėti realaus darbo, kurį mes turėjome daryti. Tuo metu mums nereikėjo vadovaujančio asmens. Mums reikėjo lyderio, kuris grupę žmonių priverstų suvokti problemą, kurioje jie atsidūrė.

Jis galiausiai žuvo per sniego griūtį, ir kai jis mirė, grupė liko krūva jauniklių be suaugusiojo. Ir tai tikriausiai buvo gerai, nes nuo to tada kiekvienas iš mūsų – su savo stiprybėmis ir silpnybėmis – pradėjome veikti ir dėl savęs, ir dėl grupės. Kiekvienas veiksmas, kiekvienas dalykas, kurį turėjo padaryti bet kuris iš mūsų, buvo svarbus, kad grupė eitų toliau.

Buvo daug įtampos, diskusijų, nebuvome visi draugai. Žmonės turėjo kovoti, kad jų idėjos būtų išgirstos, kovoti dėl savo pozicijos grupėje, kad netaptų atpirkimo ožiu, kad būtų ten, kur priimami sprendimai. Santykiai tarp mūsų kalnuose buvo tokie, kokius pamatytumėte bet kurioje kitoje grupėje – net ir tose, į kurias aš patekau vėliau, ir tose, kurios susiformuoja čia, visuomenėje.

   

Facebook komentarai