Karačiajus: radioaktyviausias pasaulio ežeras (Video)

Jei bent jau svajonėse dairotės kokio sklypo svajonių namui ežero pakrantėje, tokį nesunkiai ir tikriausiai labai pigiai būtų galima gauti Rusijoje, pietinėje Uralo kalnų dalyje. Kalbame apie vaizdingąjį Karačiajaus ežerą. Pinigų liktų ir naujiems baldams. Bet. Dar 1990 m. tiesiog šiaip vaikštinėjant palei tą ežerą per vieną valandą kūnas būtų gavęs 600 rentgenų radiacijos dozę. O tokia dozė yra mirtina.

Karačiajaus ežeras tyvuliuoja Rusijos pietvakariuose esančioje Čeliabinsko srityje, visai netoli sienos su Kazachstanu. Ir visai šalia didžiausio šalyje (ir nesandariausio) branduolinio objekto – gamybos asociacijos „Majak“.

Antrojo pasaulinio karo metais (kai sovietai, vengdami nacistų invazijos, karinės pramonės objektus „pastūmė“ į šalies rytus) pastatytas kompleksas „Majak“ buvo viena iš strateginių TSRS branduolinio ginklo gamyklų. Į jos apylinkes užsieniečiai nė snapo įkišti negalėjo ištisus 45-erius metus.

Tik po to, kai prezidentas Borisas Jelcinas 1992 m. pasirašė dekretą, kuriuo į šį pramonės objektą buvo atverti keliai užsienio mokslininkams, pasaulis sužinojo, kokį radiacijos pragarą ten paliko sovietinė branduolinė pramonė. Ši vieta iš karto buvo paskelbta kaip labiausiai užteršta teritorija Žemėje. Ilgus dešimtmečius nežinios gaubtame pramonės objekte branduolinių technologijų inžinieriai laiką leisdavo kovodami dažniausiai su branduolinių reaktorių išsilydimo atvejais ir radioaktyvias atliekas pumpuodami tiesiai į Tečios upę.

Į aplinką išleidžiamas vanduo buvo reto pavojingumo radioaktyvių elementų kokteilis, į kurio sudėtį įėjo ir tokie šalutiniai produktai kaip stroncis-90 ir cezis-137. Kiekvieno iš šių izotopų skilimo pusperiodis – maždaug 30 metų. Nieko stebėtino, jog Čeliabinsko regione sergančiųjų onkologinėmis ligomis skaičius išaugo 21 proc., apsigimimų skaičius – 25 proc., leukemijos atvejų skaičius – 41 proc.

Palei pat „Majak“ pratekanti upė Tečia, iš kurios vandenį buities reikmėms semdavo keleto pakrantės kaimelių gyventojai, buvo taip užteršta, jog 65 proc. vietos gyventojų nuo apšvitos intensyvumo pykindavo vemti. Vengdami užsiminti apie radiaciją, gydytojai susirgusiems nustatydavo ligą, kurią pavadino „specialiu susirgimu“. Beje, ir šie duomenys, savaime suprantama, buvo įslaptinti iki 1990 m.

Ar bereikia sakyti, kokią branduolinio ginklavimosi varžybų su JAV naštą ant savo pečių nešė „Majako“ apylinkių gyventojai? Bet kokia kaina siekdami suspėti su Vakarų progresu branduolinio ginklavimosi srityje, „Majako“ inžinieriai neturėjo kada rūpintis nei savo, nei aplinkinių sveikata, saugumu. Nieko stebėtino, jog šeštame-septintame dešimtmetyje „Majake“ įvyko keletas didelių branduolinių avarijų.

Šeštojo dešimtmečio viduryje „Majako“ vadovybė nusprendė liautis vandenį su radioaktyviomis medžiagomis pumpuoti tiesiai į šalia tyvuliuojančius ežerus ir upes, ir pradėti jį saugoti specialiose talpyklose. 1957 m. rugsėjį talpyklos sprogo 85 tonų trotilo užtaiso galingumu.

Incidento metu į aplinką pusantro kilometro spinduliu buvo išmesta apie 70 tonų radioaktyvių medžiagų. Po sprogimo susiformavęs radioaktyvus cezio ir stroncio izotopų debesis pasklido dešimčių tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoje, paliesdamas 270 tūkst. TSRS gyventojų buitį, jų maisto atsargas.

Nelikus radioaktyvių atliekų saugyklų, „Majako“ vadovybė nusprendė radioaktyvų vandenį leisti tiesiai į Karačiajaus ežerą, iš kurio neištekėjo jokia upė. Inžinieriai vylėsi, jog taip radiacija nepasieks apylinkės gyventojų. Ir atliekos bus palaidotos, ir gyventojai sveikata nesutrikdyta.

Planas veikė maždaug 10 metų. O kai 1967 m. į Čeliabinsko regioną atėjo neregėta sausra, Karačiajaus ežeras pradėjo sekti – taip, kad radioaktyvios nuosėdos ežero krantuose atsidūrė atvirame ore. Išdžiūvusias jas po apylinkes išnešiojo vėjas. Radioaktyvios dulkės (daugiausiai – iš stroncio-90 ir cezio-137 atomų) buvo išnešiotos kelių tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoje.

Dar ir šiandien didžiuliai Čeliabinsko regiono plotai yra mažai apgyvendinti. Dėl tų pačių dviejų priežasčių: 1957 m. įvykusio sprogimo ir 1967 m. atėjusios sausros. Karačiajaus ežere dabar betono daugiau nei vandens... tačiau teršalai čia tebėra atviroje aplinkoje. Specialistų vertinimu, radioaktyviomis medžiagomis buvo užteršti maždaug maždaug 4,5 milijardo litrų gruntinio vandens (radionuklidų taršos lygis siekia 5 megakiurius), o tose apylinkėse gyvenantys žmonės tikrojo radioaktyvių izotopų kiekio jų auginamuose produktuose nežino ir šiandien.

   

Facebook komentarai