Karalius žmogėdra. Už ką Belgijoje pastatytas paminklas milijonų žmonių žudikui?

Pa­sau­lio ži­nia­sklai­da įvy­kių Af­ri­ko­je daž­nai ne­pas­te­bi. Af­ri­kos is­to­ri­ja ir­gi ne­la­bai ką do­mina. Vi­si ži­no­me apie Ho­lo­kaus­tą arba ar­mė­nų ge­no­ci­dą, bet ar daug kas ži­no apie siau­bus, ne­se­niai – vos kiek dau­giau, nei prieš šim­tą me­tų – vy­ku­sius Af­ri­kos že­mė­je?

Pasaulio žiniasklaida įvykių Afrikoje dažnai nepastebi. Afrikos istorija irgi nelabai ką domina. Visi žinome apie Holokaustą ar armėnų genocidą, bet ar daug kas žino apie siaubus, kuriuos neseniai – vos kiek daugiau, nei prieš šimtą metų – vyko Afrikos žemėje?

XX amžiaus pradžioje Vokietijos imperijos kariuomenė, vadovaujama generolo Lotaro fon Troto, įvykdė hererų ir namų genčių genocidą Pietų Afrikoje. Generolas asmeniškai pasirašė įsakymą, pagal kurį vokiškojoje Pietvakarių Afrikos žemėje turi nelikti nė vieno gyvo herero. Holokausto aukoms pastatyti tūkstančiai paminklų – o kas atmena hererus?

Kitas, šiuolaikiškesnis pavyzdys. Apie genocidą Ruandoje girdėjo daugelis. Bet ar daug kas pasakytų, nepažvelgęs į enciklopediją, ar hutai žudė tutsius ar atvirkščiai? Tuo tarpu klausimas „ar vokiečiai žudė žydus, ar žydai žudė vokiečius?“ jau pats savaime skamba šventvagiškai.

Todėl nieko keisto, kad pats baisiausias režimas Afrikos istorijoje – Laisvoji Kongo valstybė – taip pat liko praktiškai užmirštas.

Režimo gimimas

XIX amžiaus antroji pusė buvo aktyvaus Europos valstybių varžymosi dėl kolonijinių valdų Afrikoje epocha. Kolonizuotas buvo visas kontinentas, kolonijomis netapo tik dvi Afrikos valstybė – Liberija ir Etiopija.

Kiekviena šalis siekė kolonizuoti kuo didesnę teritoriją, ir siekiant šį procesą formalizuoti bei išvengti karų ir susidūrimų, 1884 metais Berlyne buvo sušaukta tarptautinė konferencija. Vienu iš jos svarbių dalyvių buvo Tarptautinė Kongo asociacija (TKA), sukurta pagal nerašytą Belgijos monarcho Leopoldo II patronažą. Leopoldas rėmė Kongo tyrinėtojus, taip pat ir patį žymiausią – Henry'į Mortoną Stanley'į , tad ir konferencijoje TKA pareiškė savo pretenzijas.

Konferencija nutarė pareiškimą patenkinti. Kongas tapo TKA nuosavybe, ir tokiu būdu – asmeninėmis Leopoldo II valdomis. Tai buvo unikalus atvejas – kolonija, valdoma ne valstybės, o vieno žmogaus.

Karalius Leopoldas ir jo šalis konclageris

Gavęs Kongą, Leopoldas II gavo absoliučią veiksmų laisvę. Jo neribojo niekas – nei Belgijos vyriausybė, nei tarptautinė bendruomenė. Kongiečių likimas atsidūrė visiškai jo rankose, ir tai, kaip jis su šiuo likimu tvarkėsi, verčia susimąstyti apie tamsiausias žmogaus dvasios puses.

Leopoldas savo valdas pavertė gigantiška darbo stovykla. Visi gyventojai privalėjo dirbti karaliui – daugiausia, kaučiukmedžio plantacijose. Šiuo atveju „visi“ apima ir mažamečius vaikus. Kai kongietis neįvykdydavo normos, prižiūrėtojas privalėjo nupjauti jam plaštaką, net jei darbininkas būdavo šešiametis vaikas. Siekdamas išlaikyti gyventojų paklusnumą, Leopoldas organizuodavo baudžiamuosius žygius į kaimus, rengdamas viešas nepaklusniųjų egzekucijas: žmones kardavo, nukryžiuodavo, surišdavo ir palikdavo mirti saulėkaitoje. Kitaip, nei kolonijinės valstybės, Leopoldas švietimo ar medicinos vystymui Konge nepadarė nieko. Kongas duodavo karaliui milžinišką pelną, o tai, kiek žmonių dėl to mirdavo ar būdavo suluošinama, jo didenybės nė trupučio nejaudino.

Tragedijos mastas buvo išties milžiniškas. Konge po šiuo jungu žuvo apie 10 milijonų žmonių, tai yra, maždaug kas antras kongietis. Atsižvelgiant į tai, kad netgi tokios tragedijos, kaip Stalino Didysis valymas, ar 1994 – 1998 metų badas Š. Korėjoje, demografinį paveikslą paveikė santykinai nedaug, įvykiai Konge buvo visiškai už gėrio ir blogio ribos.

Tuo tarpu karalius Leopoldas mėgavosi gyvenimu ir rėmė straipsnius pasaulio spaudoje apie tai, koks jis išmintingas ir apsišvietęs valdytojas ir kaip jo vadovaujamas Kongas klesti. Smūgis pasirodė iš ten, iš kur karalius visai nelaukė.

žurnalistas prieš karalių

Edmundas Dene Morelas gimė 1873 m. prancūzo ir anglės šeimoje, todėl nuo vaikystės laisvai kalbėjo dviem kalbomis. 1891 m. jis pradėjo dirbti kompanijoje Elder Dempster, bendradarbiavusia su Belgija. Kartą Morelas, sklaidydamas belgų partnerių jam pateiktus dokumentus, atkreipė dėmesį į įdomų dalyką: į Kongą plaukiančiuose belgų laivuose daugiausia buvo prikrauta ginklų, amunicijos ir grandinių, o atgal jie plukdė kaučiuką, dramblio kaulą ir kitus gamtos išteklius. Jaunuolis padarė neišvengiamą išvadą: ten, Konge, klesti vergovė, o jo šeimininkas – karalius Leopoldas II – slepia tai nuo išorinio pasaulio. Atradimas sukrėtė jaunuolį, ir pagrindiniu jo gyvenimo tikslu tapo kova su karaliaus Leopoldo režimu.

Morelas nebuvo pirmas europietis, atkreipęs dėmesį į tai, kas vyksta Konge. Ir iki jo spaudoje periodiškai pasirodydavo misionierių ir valdininkų liudijimai, bet didesnio visuomenės susidomėjimo jie nesukeldavo. Tuo tarpu Morelas surengė prieš karalių išmanią kampaniją, ir jam pavyko pajudinti reikalą iš mirties taško.

Morelas pradėjo rinkti informaciją apie Kongą ir rašyti apie jį straipsnius žiniasklaidoje. Sužinoję apie žurnalisto veiklą, europiečiai misionieriai ėmė siųsti ja laiškus su pasakojimais, kas vyksta patekusioje į Leopoldo valdžią šalyje, ir jo žiauraus valdymo aukų nuotraukas.

Pačioje Belgijoje Morelas užsitikrino vietinių socialistų paramą, kurie ir šiaip karaliaus nemėgo. Visgi pagrindinė jo veikla vyko Britanijoje, kur po kampanijos spaudoje 1903 metų gegužę Bendruomenių rūmai vienbalsiai priėmė rezoliuciją, smerkiančią karaliaus Leopoldo režimą ir skelbiančią, kad „valdyti vietinius reikia žmogiškai“.

Daugmaž tuo pat metu Morelas sutiko pagrindinį savo sąjungininką,Rogerį Casementą. Casementas buvo vienas britų administracijos kolonijinėje Nigerijoje valdininkų, ir XX a. pradžioje britų valdžia pasiuntė jį į Kongą, kur jis turėjo sukurti britų konsulatą.

Atvykusį į naują tarnybos vietą, Casementą šokiravo vaizdas: kongiečius sistemiškai žudė, kankino ir vertė dirbti kaip vergus. Jis pradėjo rašyti įvykių dienoraštį; štai keli įrašai iš jo.

liepos 25
Važinėjau po kaimus. Artimiausiame gyventojų sumažėjo kuo kraupiausiu būdu. Gyvi liko tik 93 žmonės – iš daugelio šimtų.
liepos 26
Vargšai žmonės, jie tokie silpni. <…> Iš dulkių į dulkes, iš pelenų į pelenus. Čia nėra nei geros širdies, nei minties apie užuojautą – visa išnyko.
rugpjūčio 6
Užrašiau daug vietinių pasakojimų. <…> Dabar juos muša – už tai, kad pavėlavo ir per vėlai atnešė savo pintines. <…>
rugpjūčio 13
Buvo atėjęs A., sakė, kad penkis žmones iš Bikoro primušė Mjangu. Jiems nupjovė rankų plaštakas, jie nori susitikti su manimi.

rugpjūčio 22
Bolongo išmirė. Pamenu, kaip 1887 metų lapkritį ten buvo pilna žmonių, dabar ten teliko 14 suaugusiųjų. Nelaimingieji žmonės skundžiasi kaučiuko prievole. 6:30 buvau Bokute, ten tuščia. Mouzede sakė, kad visus jėga išginė į Mampoko. Vargšai, nelaimingi žmonės.

rugpjūčio 29
Bongadanga. Mačiau kaučiuko „turgų“. Vieni ginklai – 20 ginkluotų žmonių. 242 žmonės su kaučiuku – juos saugo kaip katorgininkus. Vadinti tai „prekyba“ – melo apoteozė.

rugpjūčio 30
16 surištų vyrų, moterų ir vaikų iš Mboje kaimo šalia gyvenvietės. Vyrus pasiuntė į kalėjimą. Vaikus paleido, kai įsikišau aš. Niekšinga. Niekšinga, gėdinga sistema.

Sužinojęs apie Morelo vykdomą kampaniją, Casementas su juo susitiko ir 1904 metais jie įkūrė Kongo reformų bendriją (KRB). Be kampanijų spaudoje, ši organizacija ėmė rengti mitingus, kuriuose Leopoldą kaltino vergovės atgaivinimu. Bendrijos nariai įvairiausių šalių žiniasklaidoje publikavo straipsnius, o kai kurie laikraščiai ėmė publikuoti Leopoldo karikatūras – išraiškinga aukšto senioko su ilga balta barzda išvaizda tam labai padėjo.

Kaip į tai reagavo karalius? Vieno jo karino patarėjo teigimu, karalius Leopoldas II, išvydęs karikatūrą, kurioje jis kardu nukerta žmogui ranką, purkštelėjo ir tarė: „Kokie kliedesiai! Rankas nupjauti! Aš juos visus į gabalėlius supjaustyčiau, ko jau tik rankas. Štai taip noriu, kad būtų Konge!“

Visų pirma, žurnalistai, gaunantys dosnų karaliaus finansavimą, ėmė kritikuoti britų kolonijų tvarką, duodami suprasti, kad britams patiems neprošal būtų į save pažiūrėti, o ne į Leopoldą. Tuo pat metu karalius ėmė mokėti žmonėms, kurie už pinigus ar titulus buvo pasirengę parašyti, kad Konge viskas gerai. Pavyzdžiui, keliautoja Mary French Sheldon parašė straipsnį The Times, kuriame pareiškė, kad „Londono gatvėse mačiau daugiau beteisiškumo, nei kada nors Konge“. Už publikaciją ir palaikymą karalius ėmė jai kas mėnesį mokėti po 500 frankų algą, kas dabartiniais pinigais būtų ~7500$. Tai atrodo milžiniška suma, tačiau karaliui tai jokių sunkumų nekėlė – belgų istorikų vertinimais, karaliaus Leopoldo gautas turtas iš Kongo, perskaičiavus į dabartinius pinigus, viršijo milijardą eurų. Tad Leopoldas, švelniai tariant, turėjo ką prarasti.

Tuo pat metu karalius užsiėmė ir Amerika. KRB jau pradėjo kampaniją Amerikos spaudoje, o Edmundas Morelas iškovojo susitikimą su prezidentu Ruzveltu. Veikti reikėjo nedelsiant. Leopoldas pasamdė lobistą: pulkininką Henry'į I. Kowalsky'į, kuris pradėjo susitikinėti su svarbiais politikais ir pasakojo jiems, kad Konge nevyksta nieko baisaus. Suprantama, Kowalsky'is buvo žmogus be principų, tačiau karalius neįvertino jo neprincipingumo masto: nepaisant milžiniškos 100 tūkst. frankų metinės algos (dabar tai būtų ~500 tūkst. $), Kowalsky'is nuolatos reikalavo priedų. Šalys nesusitarė ir Kowalsky'is išdavė karalių, papasakodamas apie jų santykius spaudai.

   

Facebook komentarai