Kinija kaip tvirtovė: kodėl šioje šalyje teroro aktai beveik neįmanomi

Kol Europa suka galvą, kaip užtikrinti visuomenės saugumą ir panaikinti terorizmo grėsmes, kinai ironiškai juokauja apie išpuolius. Jie sako, kad Kinijoje gali būti suimtas vien pagalvojęs apie ataką.

Daugybė stebėjimo kamerų gatvėse, stotyse, pastatuose ir netgi mokyklų klasėse jau seniai tapo gyvenimo Kinijoje kasdienybės dalimi.

Kinijos sostinė Pekinas – tikrų tikriausia viešojo saugumo tvirtovė, kur tvarką kasdien prižiūri tūkstančiai policijos pareigūnų bei specialius skiriamuosius raiščius ryšinčių draugovininkų.

Nors ir norėtųsi šiuos valandų valandas gatves šlifuojančius draugovininkus vadinti orumo suteikiančiu žodžiu „savanoriai“, savanorystės, akivaizdu, nedaug. Tačiau yra nenuginčijama pareiga tėvynei.

Lieka tik spėlioti, kiek Pekino gatvėse dirba neuniformuotų specialiųjų tarnybų pareigūnų, turinčių specialią užduotį „stebėti jau stebimus“.

Dėl tokios sistemos kinai juokauja, kad šalyje ne tik sudėtinga surengti teroro ataką, bet ir apie tai kalbėti niekas nedrįsta.

Griežtos patikros metro

Policija su pasididžiavimu teigia, kad 46 tūkst. stebėjimo kamerų aprėpia visas Kinijos sostinės gatves, o jose užfiksuotą medžiagą peržiūri 4,3 tūkst. pareigūnų.

Kinijoje veikia keturių lygių saugumo sistema, kurios sritys apibūdinamos spalvomis. Pavyzdžiui, geltonas saugumo lygis reiškia ne tik sustiprintą policijos apsaugą, kai kurių teritorijų ar kelių uždarymą, bet ir strateginėse vietose esančių šiukšlių dėžių patikrą kas 30 minučių.

Pirmą kartą į šalį atvykę užsieniečiai stebisi tokiu valstybės noru nuolat stebėti savo piliečius ir naiviai mano, kad įvairios nuolatinės patikros skirtos daugiau atvykėliams.

Tokie naivuoliai greitai įsitikina, kad kinų pareigūnai iš jų įvairiomis aplinkybėmis reikalauja dokumentų tik iš smalsumo, mat dažnas net nemoka skaityti lotyniškomis raidėmis, o visos pajėgos daugiausia skiriamos vietinių kontrolei.

Kasdien Pekino metro naudojasi apie 12 mln. gyventojų, tad stotyse ir traukiniuose imamasi išskirtinių saugumo priemonių.

Stotys stebimos ne tik kameromis, čia intensyviai darbuojasi ir keleivius bei jų turimą bagažą tikrinantys darbuotojai.

Kol gabenami daiktai apžiūrimi per skenerį, kiekvienas asmuo turi pereiti per metalo detektorių, o jei sukelia įtarimų, jis rankiniu būdu apieškomas papildomai. Jeigu keleivis savo krepšyje turi skysčių, butelį prašoma išimti ir jis patikrinamas specialiu aparatu.

Viename patikros poste įprastai darbuojasi nuo dviejų iki penkių žmonių, o per rytinį piką peronuose budi specialias skiriamąsias juostas ryšintys darbuotojai, kurie prižiūri, kad prie traukinių per grūstis neįsivyrautų chaosas.

Vakariečiams keistos taisyklės

Nors Džangdziadzijės miesto oro uosto laukiamojoje salėje rūkyti neleidžiama, ankstyvus keleivius stebintis apsaugos darbuotojas vaikštinėdamas po salę lyg niekur nieko prisidega cigaretę.

Netrukus jo pavyzdžiu paseka ir mažiausiai pusė kinų turistų grupės. Salėje esantys užsieniečiai tik susižvalgo nesuprasdami tokios tvarkos, tačiau jau netrukus eidami per patikrą oro uoste kaip reikiant palengvina savo bagažą.

Netrukus iš rankinio bagažo išimami ne tik žiebtuvėliai – tai tikrai būtų galima pateisinti, bet net ir dezinfekcinio rankų gelio buteliukai, mat šioje kosmetikos priemonėje yra alkoholio.

Išvykstantiems keleiviams Kinijos oro uostuose taikoma dar viena įdomi procedūra – tai speciali registruojamo bagažo patikra.

Niekam neįdomu, kad jau pasinaudojote mokama paslauga ir supakavote savo lagaminą, jei registraciją į skrydį vykdančiam oro linijų darbuotojui kas nors bus neaišku, jis ant jūsų bilieto užklijuos ryškiai raudoną lipduką ir lieps eiti į specialų bagažo patikros kambarį.

Ten sutrikusius keleivius jau pasitiks kitas pareigūnas ir paprašys atidaryti lagaminą.

Daugelyje oro uostų prašoma paties keleivio iškrauti lagaminą, bet čia niekas į mandagybes nesileidžia – jau po kelių sekundžių jūsų tvarkingai supakuoti daiktai bus iškrauti.

Perkant vietinių traukinių bilietus taip pat būtinas pasas ir net jei keliaujate tik iš vieno miesto į kitą, ant jūsų traukinio bilieto bus jūsų pavardė.

Įdomu, kad užsieniečių pasai skenuojami išvykimo stotyse, o informacija apie Kinijoje dirbančių užsieniečių keliavimą tarp šalies provincijų siunčiama darbdaviui.

Kad ši sistema veikia efektyviai, įsitikino viena Henano provincijoje dirbanti lietuvė. Kai ji po savaitgalio grįžo į darbą, įmonės vadovybė pareikalavo kitą kartą iš anksto įspėti, kad ketina išvykti iš miesto, kuriame dirba.

Pasą tikrina net muziejuje

Nors Kinijoje muziejų kainos nesikandžioja taip kaip Europoje, vis dėlto kai kurie saugumo ir tvarkos reikalavimai verčia gūžčioti pečiais.

Perkant bilietą į muziejų arba šventyklą iš jūsų būtinai bus prašoma paso.

Visai nereikia nustebti, jei darbuotojas jį pasiims ir net neatsivers: užverstas jūsų pasas bus padėtas ant specialaus skenerio, kuris nuskaitys biometrinio dokumento informaciją.

Jeigu perkate jungtinį bilietą į muziejų ar šventyklų kompleksą, kurio viduje esama kelių uždarų ekspozicijų, nemanykite, kad visur su vienu bilietu eisite kiaurai.

Įpusėjus objekto apžiūrą ir norint patekti į vieną ar kitą komplekso dalį jums vėl iš naujo reikės atstovėti eilę prie komplekso viduje esančios kasos ir parodžius savo pasą bei turimą bilietą gauti nemokamą leidimą.

Jei Lietuvoje ar kitoje Europos šalyje prie muziejaus, prekybos centro ar kitos žmonių susibūrimo vietos pamatytumėte policijos autobusą su švyturėliais, veikiausiai pamanytumėte, kad kas nors įvyko.

Kinijoje tokios mobiliosios policijos stotys – kasdienybė.

Ir nors jose dirbantys pareigūnai akivaizdžiai nuobodžiauja arba bando paįvairinti savo laisvalaikį, pavyzdžiui, miegu, pirmąsias dienas viešint Kinijoje vaizdas šiek tiek trikdo.

Prie daugiabučių kompleksų ir įėjimų į bendrus kiemus, mokyklas, darželius ir kitas įstaigas taip pat budi apsaugos darbuotojai, tačiau įsivaizduokite užsieniečių nustebimą, kai po kelių valandų žygio į Songšano kalną, pasiekę poilsio aikštelę viršuje, joje randa sėdinti senolį, kuris šiuo vaizdu grožisi kasdien, mat dirba apsaugininku.

Lietuvis jaučiasi saugus

Metus gyvenęs ir dirbęs Kinijoje farmacijos milžine vadinamos kompanijos „Tasly“ generalinis direktorius Europos regionui dr. Vladas Sniečkus „Lietuvos rytui“ labai paprastai paaiškino tokio saugumo būtinybę: „Esame išlepinti laisvės pojūčio ir to jau nevertiname, kaip derėtų.

Kalbant apie Kinijos kontekstą, vertinu, kad esu stebimas ir prižiūrimas. Reikia atsižvelgti į gyvenimo realybę – šalyje gyvena 1,2 milijardo gyventojų.

Jei nebus priežiūros, labai greitai kils chaosas. Žinau nemažai pavyzdžių, kai pajutę laisvę kinai eina galvomis.“

Anot V. Sniečkaus, tam tikros griežtos ribos nėra komfortiška, jauti, kad esi įspraustas į tam tikrus rėmus.

„Tai labai greiti pajunta į šalį atvykę užsieniečiai – kartais taip nepatogu, kad jauti, lyg būtų savotiška rakštis.

Negali pasitikrinti elektroninio pašto tada, kai tau patogu ar norisi, arba atsidaryti socialinio tinklo „Facebook“ paskyros.

Egzistuoja cenzūra, turi išmokti ir žinoti, ką ir kaip gali pasakyti. Kariuomenės tvarkos pojūtis tikrai egzistuoja, bet kinai gyventi tokioje aplinkoje įpratę.

Gal jie norėtų gyventi ne visai taip, bet klausimas, kas būtų, jei visos šios saugumo sistemos nebūtų, mane gąsdina ne mažiau“, – sakė pašnekovas ir priminė, kad kuriose provincijose vis dėlto pasitaiko gyventojų maištų, kuriuos lydi sprogimai.

„Po to supranti, kodėl ant kiekvieno kampo pristatyta kamerų. Štai Lietuvoje ne taip seniai nuskambėjo istorija apie žiauriai nužudytą merginą, kurios automobilį ketinta pagrobti.

Turime laisvės pojūtį, bet gal kartais ir pas mus daugiau stebėjimo kamerų nepakenktų“, – svarstė V. Sniečkus ir prisiminė neseniai girdėjęs, kad ateityje Kinijos sostinėje Pekine viešąsias erdves stebinčių kamerų skaičius bus didinamas.

   

Facebook komentarai