Kinija tapo strateginiu JAV partneriu ir iškėlė griežtus reikalavimus…

Pergalingas Putino žygis į pasaulį, atrodo, baigtas galutinai. Ir laimėjo šį mūšį netgi ne Vakarai, o tylenė Kinija, visą šį laiką ramiai stebėjusi europiečių isterijas, rašoma vienoje įdomioje rusiškos žiniasklaidos publikacijoje apie Rusijos santykius su Kinija. Žemiau - originalus publikacijos tekstas.

Kinija ir JAV pasirašė karinio bendradarbiavimo sutartį. JAV gavo pirmą iš 8 Kinijoje užsakytų gigantiškų tanklaivių suskystintųjų dujų transportavimui į Europą. Ir aukštas Kinijos patarėjas reikalauja plataus masto kinų perkėlimo į išnuomotas Užbaikalės žemes – ir atitinkamai pakeisti Rusijos įstatymus (naujo įstatymo apie nuosavybės teisių iš RF piliečių užsienio valstybėms išnuomotose teritorijose tam tikrais atvejais atėmimą jiems pasirodė maža) – šio proceso patogumui.

Pretekstas, žinoma, kilnus – girdi, Rusijoje nėra būtinų kinų projektų vykdymui kvalifikuotų specialistų, o Kinijos nuomojamose žemėse trūksta gyventojų (darbo jėgos). Dėlionė pagaliau išspręsta. Rusijos santykiuose su Kinija viskas itin aišku. Tai „taikioji“ ekspansija – ir šį karą, pasirašę su ja daugybę itin specifinių sutarčių, mes jau pralošėme: kelio atgal RF neturi – mūsų ekonomika šiame etape paprasčiausiai nepakels tokių netesybų, o be to, yra dar ir niuansai, susiję su Rusijos naftos pramonei labai svarbios kiniškos įrangos tiekimu. Kitaip, nei azijiečiai, slaptų ekonominių karų patirties mes neturime.

Netgi nesuprantame, kaip jie atrodo. Mūsų arkliukas – bukai atvira, ar vos vos pridengta prievarta ir šantažas – kaip, tarkime su dujomis Europai – girdi, sušals jie be mūsų ir numirs. Kitokių (elegantiškesnių) savo įtakos plėtimo formų Rusija panaudoti negeba.

Dar ir laivo nesuprantantis kapitonas, nusprendęs, kad žaidimėliais su Kinija bus galima bent laikinai užlopyti mūsų ekonomikos skyles (nusispjaunant į „išdegintos žemės“ pavidalo pasekmes po 49 metų), atsivėrusias dėl jo – ir jo sėbrų – neprofesionalumo, godumo, pasipūtimo ir ambicijų (Krymas, Donbasas, JUKOS, stabilizavimo fondas ir kt.), to, kad Kinija mums ne draugas – ir siekia gauti – dėl susiklosčiusios išskirtinės politinės ir ekonominės situacijos Rusijoje ir aplink ją – naudą sau.

O jei Kremlius supratimą apie Kinijos strategiją visgi turi, tai vyriausybės veiksmų rezultatas nesikeičia – kinta tik įvykių priežasčių kontekstas: neprofesionalumas ir netoliaregiškumas – į cinizmą ir niekšystę. Ir tik tiek.

O štai su dujų tanklaiviais kai ką reikia paaiškinti, nes ne viskas ir ne visiems aišku. Norvegijos Gasco jau ilgiau nei pusmetį Europoje dujų parduoda 30% daugiau, nei „Gazpromas“. O dabar kompanija Ineos Olefins & Polymers Europe [vienas iš stambiausių naftos pramonės produkcijos gamintojų Europoje] ir jos partneris – Evergas kompanija – etano tiekimu iš JAV per du tris metus išstums mus iš Europos dujų rinkos.

Ir stambiausią besivystančią dujų rinką (Indija, Pakistanas, Iranas) jau išmaniai apgulė (atskyrė nuo mūsų) Kinija – pavyzdžiui, regioninis dujotiekis jau nebe rusiškas–kiniškas, kaip planavome, o pakistanietiškas–kiniškas. Kinija nesirengia ten mūsų leisti, ir tam jau turi bent du galingus ekonominės įtakos svertus. Ir bendrai paėmus, tai atviras pasaulinės dujų rinkos perdalijimas, kuris truks – daugių daugiausiai – iki 2020 m., ir vėliau, jam pasibaigus, rinka stabilizuosis kitiems 20-30 metų.

Rusijai tai gresia katastrofa, nes mūsų dujų gavybos ir pardavimų dalis – 32% nuo pasaulinių (pagal naftą, tik 13,5% (kas, beje, sudaro 34% mūsų eksporto), Todėl pasaulio naftos rinkoje mes – visiškai eilinis žaidėjas, be to, gręžimo įrenginių keitimas priklauso nuo tos pačios Kinijos, kuriai perleidome viršenybę naftos pramonės aptarnavimo sektoriuje, (apie ką plyšojo mūsų regioniniai leidiniai, bet tylėjo centrinė žiniasklaida).

Mums paprasčiausiai nebus kur dėti savo dujų arba teks pardavinėti jas Kinijai pusvelčiui – jo žaidimams išorės rinkose (vidiniams žaidimams jis turi savų – ir Kiniją padaryti priklausoma nuo mūsų dujų neis).

O dabar įdomiausia. Ukrainoje, kaip tik Donbase, daugybė skalūninių dujų – jo tyrinėjimui ir gavybai Royal Dutch Shell ir Chevron 2013 m. pradžioje pasirašė 50 metų kontraktą. Kijevas taip tikėjosi išsivaduoti iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos – ir prasikirsti dujų langą į Europą. Dabar koncernas planuoja pasitraukti iš bendro projekto su Ukrainos valstybine kompanija dėl karo Donbase, o Chevron jau atsisakė gavybos dėl karinės force majeure rizikos.

Tad, mes „hibridiškai“ kariaujame Ukrainoje ne dėl efemeriškos politinės įtakos, o dėl dujų – t.y. dėl Ukrainos ir Europos priklausomybės nuo mūsų dujų. Paprasta ir ciniška. „Žmonės žūsta dėl metalo.”© Tačiau netgi jei Rusija ir laimės mūšį dėl Ukrainos, tai mūšį dėl Europos ir Indijos ir Rytų Azijos regiono ji jau pralaimėjo.

Tuo pačiu pralošusi ekonominį mūšį su Kinija dėl žemės ir pramoninio vystymosi, diplomatinį – dėl santykių, praktiškai su visu pasauliu, ir finansinį – dėl globalaus tarptautinio valstybinio kreditavimo galimybės, kuria RF valstybinės kompanijos intensyviai naudojosi nuo perestroikos laikų. Ir visa tai atsimenant, kad Rusija pati sudarė visas sąlygas savo ekonominei griūčiai vienu mostu (ypač, jeigu atsižvelgsime į rublio nekonvertuojamumą) – vienu lozungu: „Krymas mūsų!” – ir gąsdinimas NATO, apie kurią mums pasakojama, kaip apie „krymnašizmo“ pretekstą, nors, [sprendžiant pagal 2013 metais grynai dėl rusų pervežėjų godumo nutrūkusį susitarimą dėl tranzito per Uljanovską] Kremliaus, likus vos pusmečiui iki Maidano ir tolesnės aneksijos bei karo, šis klausimas visai nejaudino.

Ir svarbiausia – tai, kad Rusija suinteresuota karo Donbase tęsimu, taip priverčiant Royal Dutch Shell nutraukti sutartį – ir tada RF galės išsaugoti bent jau Ukrainos dujų rinką. (O koks galėtų būti JAV suinteresuotumas šiuo karu, jei atminsime, kad Chеvron – labai stambi JAV kompanija, priklausanti Rockefelleriams, o dar iki pastarosios V.V.Putino inauguracijos 2011-aisiais amerikiečių Exxon-Mobil atstovai jam dalyvaujant, su Rosneft pasirašė susitarimą dėl naftos gavybos Juodosios ir Karos jūrų šelfuose, taip sudarydami strateginį Rosneft ir amerikiečių Exxon-Mobil aljansą?)

To kaina akivaizdi: tūkstančiai žmonių gyvybių – ir dešimtys tūkstančių nelaimingų giminaičių iš abiejų pusių – ir tuos ir kitus vyriausybės naudoja aklai. Tačiau šioje istorijoje yra kai kas ne mažiau šlykštaus. Tarptautinių spekuliacijų rusiškomis dujomis ir nafta liūto dalis tenka ponui Timčenko – dabar jau Suomijos piliečiui, o ne taip seniai – garsiojo kooperatyvo „Ozero“ nariui. Suprantate, kas ir kodėl – vardan nuosavų finansinių interesų – pasiuntė rusų vaikinus mirti ir žudyti į Donbasą? – su Lilia Lola Yarosh.

   

Facebook komentarai