Mokslininkai šokiruoti: po 30 metų atkasti kūnai atrodo kaip palaidoti prieš savaitę

Aplinkoje esančios toksiškos cheminės medžiagos bei metalai kaupiasi ir mūsų organizme. Nors dažniausiai atskirų medžiagų koncentracija nėra didelė, manoma, kad ilgalaikis šio chemikalų kokteilio poveikis gali sukelti įvairius sveikatos sutrikimus ir ligas.

Europos Komisija konstatavo, kad ES įstatymai numato griežtus cheminių medžiagų kiekių limitus maiste, vandenyje, ore bei pramonės gaminiuose, tačiau jų mišinio komponentų tarpusavio sąveika retai tiriama, o jos rizika nepakankamai įvertinta. Šias spragas, nors moksliškai tai ir labai sudėtinga, planuojama užpildyti inicijuojant tyrimus.

Žmogaus kūne susikaupę sunkieji metalai, konservantai ir kiti teršalai gali būti kalti ir dėl to, kad mirusiųjų palaikai nustojo irti.

Buityje rizika mažesnė?

Lengviau būtų išvardinti, kur toksiškų cheminių medžiagų nėra, nei priešingai. Jų nedideliais kiekiais, aptinkama beveik visur: maisto produktuose, vandenyje, kosmetikoje, tekstilėje, batuose, žaisluose, balduose, induose, elektroniniuose prietaisuose, statybinėse medžiagose.

Iš aplinkos jos patenka į žmogaus organizmą kvėpuojant, valgant, geriant vandenį arba per odą. Ar tai kelia pavojų?

„Reikėtų išskirti dvejopą toksiškų cheminių medžiagų poveikį – apsinuodijimą ir žalą sveikatai“, - aiškina klinikinė toksikologė, Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuro vadovė Laima Gruzdytė.

Apsinuodijimų sunkiaisiais metalais, patekus jiems į žmogaus organizmą iš buitinės aplinkos, pasitaiko retai. Apsinuodijimai cheminėmis medžiagomis paprastai būna susiję su tam tikrų produktų saugaus naudojimo reikalavimų nesilaikymu. Pavyzdžiui, žmogus dažo sienas užsidaręs langus, nors tai galima daryti tik gerai vėdinamoje patalpoje.

Didesnė rizika apsinuodyti tiems, kurie dirba su šiomis medžiagomis ar užsiima su jomis susijusia veikla: naudoja glazūrą su švinu, lituoja naudodami aliuminį, įvykus avarijoms įmonėse ir pan. „Namuose tokia rizika atsiranda nebent tada, kai sudaužomas termometras ar ne pagal paskirtį, nesaugiai naudojamos buitinės chemijos priemonės“, - komentuoja L. Gruzdytė.

Geriau būti atsargiems

Pasak specialistės, didesnė grėsmė apsinuodyti sunkiaisias metalais, kitomis cheminėmis medžiagomis gali iškilti įsikūrusiems užterštose buvusių gamyklų patalpose (dabar madinga gyventi loftuose).

Jų teritorijoje esantys pastatai, dirvožemis turėtų būti tikrinami, nes taip pat gali būti užteršti toksiškomis medžiagomis, kurios iš aplinkos gali pateikti į organizmą.

Gyvenamojoje aplinkoje esančių sunkiųjų metalų ir kitų cheminių medžiagų kiekiai nėra tokie dideli, kad sukeltų apsinuodijimą. Be to, ne visi šie teršalai kaupiasi.

Didžioji dalis jų nuolat šalinami iš organizmo natūraliu būdu – vieni nepakitę, su šlapimu, prakaitu, iškvepiamu oru ar net plaukais, kiti perėję per detoksikacines mūsų „laboratorijas“, kurių pagrindinė – kepenys.

„Per ilgesnį laikotarpį jų neigiamas poveikis gali pasireikšti. Todėl reikėtų rinktis natūralesnį maistą, vengti kitų produktų su cheminiais priedais, žiūrėti, kokia jų sudėtis. Kita vertus, sterilios aplinkos susikurti neįmanoma. Turbūt derėtų ieškoti aukso vidurio: domėtis aplinkos ir maisto užterštumu, tačiau neperlenkiant lazdos“ - sako gydytoja.

Ji atkreipia dėmesį, kad mūsų organizme ir šiaip yra nedideli kiekiai įvairių metalų, kurie reikalingi gyvybiniams procesams. Jie gali būti ir naudingi, ir nuodingi. Tai priklauso nuo koncentracijos, lokalizacijos, tarpusavio sąveikos ir kt.

Pagrindinis šaltinis – pramonė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Neurotoksikologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja, laikinai einanti vedėjo pareigas dr. Rima Naginienė sako, kad metalai yra mūsų natūralios aplinkos dalis.

Jų šaltiniai natūralūs arba gamtiniai (uolienų ir dirvožemio erozija, atmosferinės nuosėdos, vulkanų išsiveržimai ir pan.) bei susiję su žmogaus ūkine ar gamybine veikla (metalų kasyba, apdirbimas, lydymas, valymas, perdirbimas, gamybinės atliekos, nuotėkos, transporto ir pramonės išmetamosios dujos, dūmai).

„Darbo ir aplinkos faktorių įtaką kalbant apie organizmo užteršimą metalais reikėtų atskirti. Jei pirmoji iš tikrųjų gali daryti neigiamą įtaką mūsų sveikatai, tai to negalėčiau pasakyti apie antrąją. Metalų yra ne tik aplinkoje, bet ir mūsų organizme, tačiau ar jų susikaupia tiek, kad galėtų sukelti pavojingą sveikatai būseną, abejoju“, - tikina R. Naginienė.

Iš 90 gamtoje sutinkamų elementų, pagrindiniai makroelementai (tarp jų ir metalai, tokie kaip kalis, natris, kalcis, magnis, geležis ir kt.) sudaro apie 99 proc. žmogaus kūno masės. Apie 73 iš jų vadinami mikroelementais, iš kurių, manoma, 18 būtini gyvybinėms funkcijoms palaikyti.

Pasak mokslininkės, kai kurie metalai (pvz. manganas, chromas, cinkas, varis ir kt.) yra kartu ir toksiški, ir būtini organizmo gyvybinei veiklai palaikyti. Organizme jų turi būti tam tikra kritinė koncentracija, bet per didelės koncentracijos gali būti toksiškos.

Lietuvoje šiuo metu aplinkoje metalų kiekiai nėra dideli, lyginant su situacija, buvusia prieš kelis dešimtmečius. Jų koncentracija gerokai sumažėjo taikant įvairius aplinkos saugos reikalavimus ar įvedus apribojimus.

Metalų koncentracijos buityje naudojamuose gaminiuose taip pat nėra didelės, ar kalbėtume apie keraminius bei porcelianinius indus, ar apie plastiko dirbinius, baldus, statybines medžiagas, maisto produktus, geriamąjį vandenį, pastebi pašnekovė.

Baubas ne toks baisus

„Baubas ne toks baisus, koks vaizduojamas. Pavyzdžiui, plastike yra sunkiųjų metalų, tačiau produktuose ar gaminiuose metalai visada surišti į junginius, ir tam, kad jie iš jo išsiskirtų, reikia ypač agresyvių aplinkos sąlygų, aukštos temperatūros, slėgio ar pan.“, - aiškina R. Naginienė.

Maiste bei geriamajame vandenyje, pagrindiniuose mikroelmentų šaltiniuose, metalų taip pat šiek tiek yra. Tačiau svarbu, kad juose ir buityje naudojamuose produktuose bei gaminiuose metalų koncentracijos neviršytų leistinų.

Į Neurotoksikologijos laboratoriją ištirti metalų koncentraciją organizme dažniausiai gydytojų siunčiami pacientai, kurie skundžiasi būdingais sveikatos sutrikimais (silpnumu, pykinimu, galvos svaigimu, vangumu ir kt.), turintys indikacijas galimam metalų patekimui į organizmą.

Dažniausiai jos susijusios su profesine veikla (profesinis kontaktas darbe su metalais ar jų junginiais) arba su gyvenamąja aplinka ar vieša erdve (pavyzdžiui, kai joje buvo išpilta gyvsidabrio, rasta įtartinų cheminių medžiagų), nelaimingais atsitikimais, apsinuodijimais metalų turinčiomis medžiagomis.

Žmonės apie save nori viską žinoti, todėl nori atlikti tyrimus, domisi šia problema. Tačiau, R. Naginienės nuomone, nėra ko gąsdinti visuomenės ir tirti sveikų žmonių.
Specialistės vertinimu, kur kas didesnė problema, kad nepakankamai ištyrinėta skirtingų metalų ir kitų cheminių junginių, kurios kaupiasi mūsų organizme, tarpusavio sąveika. ES deklaruojama, kad kasmet išleidžiama iki 100 tūkst. naujų pavadinimų cheminių junginių ir mes nežinome, nei kaip jie veikia, nei kokia jų tarpusavio sąveika, nei kada tas poveikis pasireikš.

Ilgalaikis poveikis sveikatai

Dalies kalbintų specialistų vertinimu, ši problema gerokai perdėta ir bent jau Lietuvoje mums nėra ko per daug pergyventi dėl to, kad mūsų sveikatai gali pakenkti aplinkoje susikaupusios toksinės cheminės medžiagos.

Tačiau Laura Stančė, cheminių medžiagų ekspertė (VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“) įsitikinusi, kad geriau žinoti apie galimą pavojų ir jį įvertinti. Juk kalbame apie pavojingas chemines medžiagas, kurios turi ilgalaikį neigiamą poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai.

Jos dažniausiai natūraliai neaptinkamos gamtoje, yra dirbtinai susintetintos prieš 50 - 60 m. ir pradėtos naudoti dėl patrauklių savybių - pvz. ftalatai minkština plastmasę, dažuose užtikrina tolygų jų pasiskirstymą, kvepaluose leidžia kvapui ilgiau išlikti.

Prieš 20 m. pradėtas tyrinėti galimas ilgalaikis neigiamas jų poveikis ir pastebėta, kad šios medžiagos yra patvarios (nesuyra šimtmečius), toksiškos (sukelia vėžinius susirgimus, imuninės sistemos pakitimus, apsigimimus), linkusios kauptis aplinkoje ir žmogaus organizme, sutrikdo endokrininę sistemą.

„Ir žmogaus organizmas, ir aplinka šiek tiek prisitaiko prie šių medžiagų, tačiau nenuneigiama, kad net labai maži jų kiekiai gali turėti lemiamą neigiamą poveikį žmogaus organizmui“, - tikina L.Stančė. Pavojingiausi ftalatai, polibromintieji junginiai, nonil ir oktilfenoliai, organiniai alavo junginiai. Didžiausią neigiamą poveikį jos gali turėti besivystančiam vaisiui, mažiems vaikams.

Saugaus kiekio negali būti

Ekspertės teigimu, Lietuvoje pagrindinė problema - finansinių išteklių trūkumas atlikti laboratorinėms gaminių patikroms plačiu mastu ir per mažas vartotojų aktyvumas domintis perkamų gaminių sudėtimi.

„Šių medžiagų yra visų rūšių produktuose, ir vis garsiau kalbama, kad saugaus jų kiekio negali būti“, - tikina L. Stančė.

Pasak jos, ES įvedami vis griežtesni ribojimai ir draudimai, tačiau daug prekių ir produktų importuojame iš ne ES šalių, o realaus jų kontrolės ir patikros mechanizmo nėra.

Toksiškos medžiagos įvairiais keliais patenka į mūsų organizmą - su maistu, oru per dulkes (šios medžiagos linkusios skirtis iš gaminių ir kauptis jose), tiek per odą - jei naudojatės kosmetika.

Atrodytų - padėtis beviltiška. Bet Šiaurės šalių pavyzdžiai rodo, kad galime rinktis prekes be pavojingų cheminių medžiagų ir taip sumažinti jų kiekį aplinkoje. Beveik visoms produktų grupėms rinkoje yra alternatyvos be pavojingų cheminių medžiagų ar su mažesniu jų kiekiu.

Rado 20 toksiškų medžiagų

Neseniai norvegų geochemikas Rolf Tore Ottensen paskelbė straipsnį, įspėjantį apie toksiškas chemines medžiagas mūsų aplinkoje.

Jis pateikia duomenis, kad Azijos šalyse, iš kurių importuojama daug drabužių, gaminant vienus teniso marškinėlius panaudojama nuo 500 iki 1000 gramų pavojingų cheminių medžiagų. Jei jos nepatenka į mūsų kūną tiesiogiai, tai skalbiant su vandeniu nemaža jų dalis pakliūva į aplinką ir iš jos sugrįžta į mūsų organizmą.

Kita didelė problema – polichlorinuoti bifenilai, kurių randama dažuose, sandarinimo medžiagose, betone, organiniuose pigmentuose, kurie suteikia spalvą daugeliui kasdien naudojamų daiktų, žuvyje.

Mokslininkas nusprendė išsitirti kraują, norėdamas įsitikinti, ar jo organizme taip pat yra kenksmingų cheminių medžiagų ir metalų, kokie jų kiekiai. Jo kūne aptikta net 20 rūšių toksiškų cheminių medžiagų, tarp jų arseno, kadmio, kobalto, švino, vario, cinko, alavo, chromo, nikelio. Nustatyta didelė DDE (pesticido) koncentracija. Kitų medžiagų koncentracijos buvo mažesnės.

Koks šio kokteilio poveikis mūsų sveikatai? Manoma, kad jis daro neigiamą įtaką vyrų reprodukcinei sveikatai. Tyrimai atskleidžia, kad vyrų vaisingumas per pastaruosius tris dešimtmečius pastebimai sumažėjo.

Žmogaus audiniuose randama kelių šimtų rūšių žmogaus sukurtų cheminių medžiagų. Pasaulyje naudojama per 100 tūkst. įvairių cheminių medžiagų. Tačiau vos apie 15 proc. iš jų turime patikimus duomenis, susijusius su jų saugiu vartojimu, jų naudojimas reguliuojamas.

Atstumai nieko nereiškia

Jeilio universiteto profesorius John Warga vaizdingai lygina, kad medžiagos, ant kurių pastatyta mūsų ekonomika įterptos į mūsų kūno audinius ir teka mūsų venomis. Tiriant 100 kenksmingų cheminių medžiagų pasirodė, kad vidutiniškai vieno žmogaus kraujyje jų yra apie 27.

Šio cheminio mišinio sudėtis labai įvairi ir individuali. Vaikų organizmai užteršti jomis labai nei tėvų, nes dalį šių medžiagų motinos nėštumo metų perduoda savo kūdikiams. Taip pat labiau užteršti vyresnio amžiaus žmonių audiniai ir organai, tai susiję su ilgalaikiu teršalų poveikiu.

Kai kurių vaikų organizme esama kenksmingų cheminių medžiagų, kurias buvo uždrausta naudoti dar iki jiems gimstant. Netgi inuitų, tautelės, gyvenančios Grenlandijoje, toli nuo civilizacijos, kūnuose randamų cheminių medžiagų koncentracija pakankamai didelė. Didžioji teršalų dalis čia pateko iš JAV pramonės.

Tai, kad aplinkosaugoje nėra sienų patvirtina ir kiti faktai. Lietuvos geologijos tarnybos Taršos poveikio vertinimo skyriaus vyr. specialistė Virgilija Gregorauskienė pasakoja apie kanadiečių projektą, kurio metu tirtas Šiaurės tautelių (jakutų, samių, lapių) apsinuodijimas gyvsidabriu.

Jis į jų organizmą pateko iš elnių kraujo, kurį šie žmonės geria. Elniai gyvsidabrio „užvalgė“ su kerpėmis ir samanomis. Augaluose jis atsidūrė nukeliavęs tūkstančius kilometrų su aukštomis oro masėmis iš mūsų platumų, aiškina specialistė.

Netikėtas šalutinis poveikis

Su tuo, kad žmogaus organizmas metams bėgant vis labiau užteršiamas metalais ir kitomis toksiškomis cheminėmis medžiagomis gali būti susijęs ir sulėtėjęs mirusiųjų palaikų irimas. Pirmieji su šia problema susidūrė vokiečiai prieš maždaug dešimtmetį.

Vokietija – vienintelė valstybė Europoje, kuri po 15 – 20 metų naikina kapus ir jų vietoje laidoja kitų žmonių palaikus. Atkasus juos pasirodė, kad per šį šį laikotarpį nemaža dalis kūnų nesuiro, o sudžiuvo. Minkštieji audiniai sukietėjo ir virto vašką primenančia medžiaga.

Nesuirusių kūnų rasta apie 40 – tyje kapinių Vokietijoje. Panaši situacija susiklostė ir Austrijoje, Šveicarijoje. Įvairių sričių specialistai ėmė laužyti galvas, ieškodami priežasčių, dėl ko sutriko šis procesas. Anksčiau kūnai suirdavo per 8 – 10 metų.

Atlikus kapinių dirvožemio tyrimus įvairiose šalyse juose rasta didelė azoto, gyvsidabrio ir kitų sunkiųjų metalų koncentracija. Dalis jų į žemę patenka iš lakuotų, dažytų, metalu papuoštų karstų ir įkapių. Dalis – iš mirusiųjų kūnuose esančių gyvsidabrio plombų.

Dar viena prielaida - kadangi kapinių teritorijoms trūkstant laidojimo vietų pasirenkami prasčiausios žemės sklypai šalia miestų, daugelyje jų anksčiau galėjo būti pramoninės zonos, o tarša – jose veikusių įmonių palikimas, kurio neatsikratysime šimtus metų.

Vokiečių mokslininkai 2003 m. iškėlė hipotezę, kad palaikų irimą gali stabdyti ir juose susikaupę konservantai, kuriuos suvalgome kartu su maisto produktais bei kitos į organizmą patekusios toksiškos cheminės medžiagos. Įtakos gali turėti netgi tai, kad masiškai naudojama vis daugiau senėjimą stabdančios kosmetikos, kurioje taip pat yra daug įvairių cheminių medžiagų.

Lyg būtume užkonservuoti

Specialistai, dalyvavę atkasant kapus, kuriuose mirusieji buvo palaidoti prieš kelis dešimtmečius buvo šokiruoti. Jie dalijosi įspūdžiais, kad kūnai, užkasti į žemę prieš 30 metų atrodė taip, lyg būtų palaidoti praėjusią savaitę.

Tyrėjų komandai vadovavęs Kylio Christian – Albrecht universiteto profesorius, Dirvožemio kultūrų katedros vadovas Rainer Horn tuomet teigė, kad pagal gamtos dėsnius žmogaus kūnas turėtų suirti ir virsti dulkėmis. Labiausiai tikėtina, jog natūralų palaikų irimo procesą stabdo tam tikrų jame dalyvaujančių ir jam būtinų bakterijų trūkumas.

Mitybos specialistas Seth Roberts svarstė, kad jas galėjo sunaikinti konservantai, metalai ir kitos cheminės medžiagos, susikaupusios žmonių kūnuose, o jiems mirus iš palaikų patekusios į dirvožemį.

Spaudoje tuoj pat pasipylė intriguojančios antraštės, skelbiančios, kad mes greitai tapsime gyvais konservais ir tai leis išsaugoti puikią išvaizdą net po mirties. Sparnuota frazė „amžina jaunystė“ tarps realybe.

Šios teorijos nebuvo nei patvirtintos, nei paneigtos. Neteko aptikti informacijos, kad būtų atlikti kokie nors išsamesni tyrimai. Mirusiuosius Vokietijoje imta tiesiog laidoti giliau, kad po 20 – 25 metų kitų žmonių palaikus būtų galima laidoti virš jų.

Tokia tvarka galioja ir Lietuvoje. Senose kapavietėse artimuosius leidžiama laidoti po 20 metų. Niekas kapų neatkasinėja ir netyrinėja, todėl nežinome, kas iš tiesų dedasi po žeme. Gal savo senokai mirusią močiutę pamatytume nedaug pasikeitusią?

   

Facebook komentarai