Pirmosios žvaigždės tebeegzistuoja?

Astronomai iškėlė prielaidą, jog kai kurios iš pirmųjų Visatos žvaigždžių gali tebešviesti mūsiškėje Paukščių tako galaktikoje, o jų amžius galėtų siekti 13,4 mlrd. metų. Vasario 3 dieną „Science“ žurnale paskelbtame straipsnyje iškelta naujoji pirmųjų žvaigždžių gyvavimo trukmės hipotezė prieštarauja iki šiol vyravusiam įsitikinimui, jog visos pirmosios žvaigždės turėjo būti milžiniško dydžio ir sudegti vos per keletą milijonų metų.

Pirmosios žvaigždės turėjo būti labai didelės, todėl jų gyvavimo laikas galėjo būti labai trumpas. Praėjus nuo kelių iki keliasdešimties milijonų metų po susiformavimo, šios žvaigždės sprogdavo kaip supernovos, į aplinkinę erdvę pažerdamos sunkesnių už vandenilį ir helį cheminių elementų.

Polas Klarkas (Paul Clark) iš Haidelbergo universiteto Vokietijoje kartu su savo kolegomis teigia, kad šitaip savo gyvenimus baigti galėjo ne visos pirmosios žvaigždės. Kompiuterinėmis simuliacijomis mokslininkai pademonstravo, kad ankstyvuoju Visatos egzistavimo periodu viename dujų debesyje galėjo susiformuoti ne vienos, o išsyk kelių žvaigždžių „embrionai“.

Šios žvaigždžių užuomazgos (iliustracijoje pažymėtos baltais kryžiukais) erdvėje galėjo būti išsidėsčiusios labai arti viena kitos, todėl, veikiant gravitacijai, pačios mažiausios ir lengviausios galėjo būti išsviestos iš sambūrio, taip ir nespėjusios užaugti iki labai masyvių žvaigždžių. Jei šių žvaigždžių masė neviršijo 80% Saulės masės, manoma, kad jos galėjo išgyventi iki šių dienų.

Kai kurie mokslininkai abejoja tokia interpretacija. „Taip, rezultatai labai įdomūs ir intriguojantys, tačiau jie grindžiami greičiau ne fizikos skaičiavimais, o tam tikromis ad hoc prielaidomis apie dujų diskų, supusių pirmąsias žvaigždes, evoliuciją“, – neslepia Maiklas Normanas (Michael Norman) iš Kalifornijos universiteto.

Tomas Abelis (Tom Abel) iš SLAC (Kalifornija, JAV) taip pat nurodo vieną iš tyrimo trūkumų. Nors P.Klarkas su savo kolegomis sukūrė ilgesnės trukmės kompiuterinę pirmųjų žvaigždžių evoliucijos simuliaciją nei buvo sukurta anksčiau, pirmųjų šimto ar net tūkstančio evoliucijos metų nepakanka tam, kad būtų galima nustatyti galutinę pirmykščių žvaigždžių masę. Tai procesas, kuris vyko kelis šimtus tūkstančių metų. Klausimų kelia taip pat ir simuliacijos metodas, kuris nėra iki galo tikslus matematiškai.

„Jei kuri nors iš pirmapradžių žvaigždžių iš tikrųjų būtų išgyvenusio iki šiol, jos aptikimui nereiktų ypatingai didelių teleskopų su išskirtinai didele skiriamąja geba, - samprotauja vienas iš publikacijos autorių, Makso Planko astrofizikos instituto mokslininkas Saimonas Vaitas (Simon White). – Tačiau pastebėti jas vis tiek nebūtų paprasta. Pirmapradžių žvaigždžių, sudarytų tik iš vandenilio ir helio, pėdsakų aptikti būtų galima tik aukštos rezoliucijos spektruose. Senosios žvaigždės nuo jaunesniųjų skirtųsi tuo, jog jų sudėtyje neturėtų būti jokių kitų sunkesnių cheminių elementų pėdsakų.“

   

Facebook komentarai