Planetos su į mūsiškį panašiais mėnuliais gali būti gana paplitusios

Maždaug 1 iš 10 egzoplanetų gali turėti gamtinį palydovą, kuris atitiktų Žemės ir Mėnulio dydžio proporcijas, teigia astronomai.

Mūsų Mėnulis yra neproporcingai didelis: jis prilygsta daugiau nei vienam ketvirtadaliui Žemės skersmens. Iki šiol buvo manoma, jog tai retas dalykas, praneša BBC. Tačiau kompiuteriais modeliuodami planetų formavimosi procesą mokslininkai nustatė, kad planetų susidūrimai su dideliais dangaus kūnais, po kurių susiformuoja santykiniai dideli natūralūs palydovai, gali būti įprastas reiškinys kosmose. Dar daugiau: šio tyrimo autoriai mano, jog jo rezultatai gali padėti identifikuoti tas egzoplanetas, kuriose gali būti tinkamos sąlygos gyvybei.

Pernai Ciuricho Teorinės fizikos instituto (Šveicarija) mokslininkai su savo kolegomis iš Kolorado universiteto Atmosferos ir kosmoso fizikos laboratorijos (JAV) parengė daug kompiuterinių modelių, nagrinėjančių, kaip iš dujų ir dulkių sankaupų galėjo susiformuoti planetos.

Mokslininkai mano, kad mūsų Mėnulis susiformavo ankstyvajame Žemės istorijos etape, kai ji susidūrė su maždaug Marso dydžio dangaus kūnu. Po susidūrimo į kosmosą buvo išmestas išsilydžiusių uolienų pliūpsnis, kuris laikui bėgant pavirto mums gerai pažįstamu Mėnuliu.

Dabar ši mokslininkų grupė šio savo tyrimo rezultatus panaudojo kitame kompiuteriniame modelyje, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, ar po panašių susidūrimų kitų žvaigždžių sistemose skriejančios planetos taip pat gali susilaukti panašaus dydžio palydovų.

Rezultatai liudija, kad egzistuoja 1:12 tikimybė, kad po tokių susidūrimų egzoplaneta, kurios masė yra didesnė, nei pusė Žemės masės, gali įgyti palydovą, kurio masė būtų didesnė nei pusė mūsų Mėnulio masės. Pasak Ciuricho universiteto mokslininko Sebastiano Elserio, šio tyrimo apie Mėnulio dydžio palydovų paplitimą rezultatai gali praversti vykdant egzoplanetų paieškas. Tokie dideli mėnuliai gali apsunkinti matavimus, atliekamus ieškant egzoplanetų, tačiau žinodami, kad dideli palydovai gali būti įprastas reiškinys kosmose, mokslininkai galės lengviau atlikti reikiamus skaičiavimus, sakoma pranešime.

Mėnulis be kita ko padeda stabilizuoti Žemės ašies posvyrį, jeigu ne jis, šis posvyris būtų drastiškai keitęsis per palyginti trumpus laiko tarpus. O tai savo ruožtu būtų labai pakeitę Saulės šilumos pasiskirstymą mūsų planetos paviršiuje, teigia mokslininkai. Pasak jų, galima sakyti, kad Mėnulis leido sukurti stabilią aplinką planetoje, kurioje galėjo pradėti vystytis gyvybė.

   

Facebook komentarai