Rolandas Maskoliūnas. Mokslas kine

Pastaruoju metu kinuose padaugėjo filmų su moksliniais fantastiniais elementais. Plinta masinis klonavimas ir virusinės epidemijos. Kino režisieriai taip dažnai improvizuoja mokslo tema savo filmuose, kad vėl, kaip prieš kelerius metus, norisi tai įvertinti. Ar tai, ką mes matome, pagrįsta moksliškai, ar tai tik opiumas liaudžiai, kaip sakė didysis kombinatorius Ostapas Benderis?

Tikslių mokslo faktų arba realiu mokslu pagrįstų hipotezių bei fantazijų kino filmuose rasti kur kas sunkiau negu moksliniuose fantastiniuose romanuose. Juk dešimtis milijonų dolerių kainuojantys filmai neturi varginti žiūrovų, kad lengviau atsipirktų. Svarbiausia - pramoga.

Tačiau koks nors fantastinis motyvas arba mokslinė idėja (pavyzdžiui, persikėlimas į virtualią tikrovę kaip „Matricoje", ar kelionė laike kaip filme „Laiko linija") suteikia papildomos intrigos. Tačiau tos idėjos privalo atitikti nūdienos aktualijas. Nenuostabu, kad kine praėjo branduolinio karo mada, dominavusi šeštajame ir devintajame dešimtmečiais. Tačiau kokią nors katastrofą sukelti reikia. Todėl dabar režisieriai su scenaristais renkasi klimato pokyčius (tokių filmų kaip „Diena po rytojaus" ateity tikrai bus daugiau) ir teroristų arba neatsargių mokslinkų į aplinką paleistą kokį nors labai piktą virusą, kuriam nėra priešnuodžių.

Taigi, ekologinė katastrofa arba diversija. Beje, toks motyvas atsirado ir nuotykių filme „Sachara", o virusinė epidemija pakeitė pasaulį filmuose „V kaip Vendeta" bei „Aeon Flux". Po to kažkam tenka gelbėti ir atkurti žmoniją, ją klonuojant, kaip blokbasteryje utopijoje „Sala". Aišku, visi ši mokslinė informacija tėra tik užuomina arba pretekstas nuotykių, efektingų gaudynių bei susišaudymų serijai.

Kitas mėgiamas štampas - po katastrofų beveik visada gimsta totalitarinė visuomenė, kurios kai kurie nariai pasinaudoja proga įvesti diktatūrą. Arba verslininkai - mokslininkai, piktnaudžiaujantys žiniomis ir slapta klonuojantys žmones. Tiesa, klonavimo procesas labai supaprastinamas, bet čia svarbi pati idėja - nesugebėjimas atsispirti pagundai.

Noras būti pasaulio valdovu, atsiradęs nuo Žiulio Verno ir Herberto Džordžo Velso laikų, mumyse išlieka stebėtinai pastovus. Tas akivaizdu. Bet ar galima, žiūrint šiuolaikinius filmus su fantastikos elementais, sužinoti mokslo naujienas?

Marsiečiai

Kai kurios mokslinės fantastinės idėjos prieš šimtą metų atrodė gan tikroviškai. Herberto Džordžo Velso laikais žmonija iš tiesų tikėjo, kad Marse gali gyventi marsiečiai. Arba kad atokiose mūsų planetos vietose dar ganosi dinozaurai ir klajoja vienišos gigantiškos beždžionės. Tačiau tos pačios idėjos vėl pasirodo XXI amžiaus pradžioje. Ar verta jas kartoti, ir kas iš jų galėtų išsipildyti?

Charakteringas pavyzdys yra Styveno Spilbergo filmas „Pasaulių karas". Atrodo, kad įspūdingo futuristinio, gerai moksliškai motyvuoto trilerio „Įspėjantis pranešimas" režisierius stipriai suklydo. Nesilaikant elementarios logikos taisyklių ir neatsižvelgiant į mokslo pasiekimus, bendrą supratimą apie pasaulį ir mechaniškai kartojant kažkada buvusią originalią idėją, naujoji Herberto Džordžo Velso apysakos „Pasaulių karas" versija su Tomu Kruzu kelia tik juoką. Į XXI amžių perkeltos XIX amžiaus mokslo žinios ir moraliai pasenusios idėjos. Juk geologija ir seismografija, Žemę stebintys dirbtiniai palydovai puikiai mato, kas yra po žeme, todėl ir marsiečiams paslėpti savo aparatų neįmanoma. Be to, šiuolaikiniai marsiečiai tikrai daugiau žinotų apie mikrooganizmus ir tinkamai apsisaugotų.

King Kongas

Kitas talentingas režisierius Pyteris Džeksonas fentezi žanrą iškeitė į nuotykių fantastiką. Jo „King Kongas" - tai vaikystės susižavėjimo objektas ir noras pagerbti originalo autorių Merianą C. Cooperį. Tačiau jis pasielgė gudriau už Spylbergą, kadangi paliko King Kongą tame pačiame laikmetyje - XX amžiaus pradžioje. Tad kiek teisybės yra tame, kad kur nors atokiose mūsų planetos vietose prieš kelis dešimtmečius galėjo klaidžioti tokios milžiniškos būtybės, nebūtinai beždžionės? Arba kaip atrodytų tikras King Kongas ir ką apie tai mano mokslininkai?

Apie tai, kaip menkai pažįstame atogražų miškus, vandenynų gyvūniją, rašo knygos „Trumpa istorija beveik apie viską" autorius Bilas Brysonas. Mokslininkai beveik nieko nežino apie didžiausio Žemės gyvūno - 33 metrų ilgio mėlynojo banginio gyvenimo ypatumus. Nė vienas žmogus nėra matęs gyvo didžiojo kalmaro, kurio čiuptuvų ilgis siekia 18 metrų. Tai didžiausias bestuburis mūsų planetoje. Manoma, kad vandenynuose gyvena apie 30 mln. gyvūnų rūšių. Daugumos iš jų mes nepažįstame. Taigi, neabejotina, kad nežinomų keistų padarų dar tikrai rasime. O kaip gi King Kongas ir jo giminaičiai?

King Kongas yra keturis su puse karto didesnis už didžiausią gorilą. Didžiausio žmogaus pasaulyje ūgis siekė tris metrus, o didžiausios rastos beždžionės gigantopiteko - beveik tris su puse metro. Taigi, iki King Kongo jiems toloka. Bėda ta, kad kūnui padidėjus dvigubai, jo masė išauga aštuonis kartus, o kaulų stiprumas - tik keturis. Tad bet kokie neatsargūs judesiai gali baigtis kaulų lūžiais. Nebent pavyktų mobilizuoti visus organizmo rezervus.

Tiesą sakant, mūsų kūnas turi daug neišnaudotų galimybių. Viena vertus, nervų sistema neleidžia raumenims veikti visa jėga, kad nepersitemptume ir netraumuotume savęs. Todėl jaučiame nuovargį arba skausmą. Tačiau ekstremaliais atvejais nervų sistema atsijungia ir tuomet kokia nors silpna močiutė iš degančios pirkios pati ištraukia didžiulę skrynią su visu jos užgyventu turtu. Kaulai sukurti su atsarga, todėl galime greitai bėgti arba nešti sunkius nešulius. Be to, kaulai yra tarsi pjezo jutikliai. Kūnui judant, kaulai susipaudžia ir išsitempia. Susidarę elektros krūviai skatina mikroelementų ir kitų medžiagų apykaitą kauluose. Taip mūsų atraminė sistema po treniruočių sustiprėja. Todėl sportininkų kaulai būna net 20% atsparesni perkrovoms, negu eilinio žmogaus, o nesvarumo būklėje kaulai negauna krūvio ir retėja. Dar viena galimybė - jeigu Kaukolių saloje King kongas mito maistu, kuriame daug stroncio, tai būtų sustiprinę jo kaulus dar keliolika procentų.

Taigi, King kongas negalėtų būti toks judrus, kaip parodyta filme. Jis daugiausia vaikščiotų keturiomis. Kaip ir didžiausias kol kas rastas dinozauras vardu Seismozauras. Jis svėrė keturis kartus daugiau už King kongą, buvo 20 m aukščio ir 33 metrų ilgio, o jo kojų skersmuo siekė du metrus. Ir nieko, gyveno sau mūsų žemelėje. Na, o jeigu Džeksono filmo herojus norėtų būti judresnis, jį reikėtų patobulinti, pasinaudojus genų inžinerijos metodais.

Dinozaurai sugebėjo užaugti labai dideli, bet kodėl? Viena vertus, vyko evoliucinės ginklavimosi varžybos. Žolėdžiai dinozaurai augo didesni, kad lengviau apsigintų nuo grobuonių. Tačiau grobuonys irgi mėgino juos vytis. Aišku, norint pasisotinti, tokie milžinai turėjo beveik be paliovos ėsti. Tiesa, kadangi jie, kaip manoma, buvo šaltakraujai, jiems nereikėjo eikvoti energijos kūno temperatūrai palaikyti, tačiau jų gyvenimas nebuvo paprastas.

Zombiai

Kita stotelė - Zombiai. Mįslingi nei gyvi, nei mirę padarai, atkeliavę į kiną iš Afrikos bei centrinės Amerikos tautų legendų ir burtų pasaulio. Zombiai išgarsėjo XX pirmoje pusėje, kai pasirodė juosta „Baltasis zombis" ir iki šiol sėkmingai atlieka blogio vaidmenį. Tik pastaruoju metu jie tapo itin pikti, judrūs ir net gudrūs. Pamėginkime sukurti realią zombių gamybos metodiką.

Iš tiesų egzistuoja įvairūs nuodai, tokie kaip tetradotoksinas, kuris, tinkamai parinkus dozę, pažeidžia smegenis. Žmogus atrodo tarsi miręs. Jis nekvėpuoja, nejaučia skausmo. Jis palaidojamas, ir tada vudu žynys, naudodamas kažkokį kokteilį ir užkeikimus, prikelia būsimąjį zombį ir vargšas pažeistomis smegenimis tampa vergu. Beje, panašiai pakeisti savo aukų elgesį sugeba ir į gyvūnų smegenis įsiskverbę parazitai.

Tačiau tikrieji, arba klasikiniai filmai kuria kitokį zombių vaizdą. Žmonės miršta, o vėliau staiga atsikelia ir pradeda puldinėti kitus. Jie eina arba netgi bėga, ir juos nužudyti galima tik ištaškius smegenis arba sudeginus. Taigi, pagrindinis valdymo centras - smegenys. Paėmus šviežią lavoną, jį galima pakelti. Manoma, kad ryšiai tarp neuronų ir šiokia tokia smegenų veikla išlieka ir praėjus parai po žmogaus mirties. Zombio valdymui pakaktų ketvirtadalio smegenų aktyvumo. Tačiau ląstelių jėgainės mitochondrijos žūsta labai greitai, o be jų organizmas nebegali pasigaminti energijos. Energijos tiekimą būtų galima atnaujinti, mitochondrijas pakeitus riketsijų šeimos bakterijomis, kurios veikia panašiai kaip mitochondrijos. Be to, jos sugeba pačios įsiskverbti į žmogaus kūną. Jomis užsikrečiama ne lašeliniu būdu, kaip sloga, bet nuo įkandimo.

Iš tiesų, energija yra bene svarbiausia. Zombiai turi gauti energiją iš išorės, arba naudoti vidinius resursus. Vienas toks šaltinis yra kūne susikaupę riebalai. Tai anaerobinis metabolizmas, riebalų skaidymas. Viso to pakaktų kelioms dienoms, kol zombis suirtų į gabalus dėl natūralių procesų. Tačiau kaip atkurti ląstelių jėgaines mitochondrijas, kad nereikėtų bakterijų? Nebent jas genetiškai modifikuoti, nes sukurti dirbtinių dar greitai nepavyks.

Pagalvojus iš esmės, net jei kada nors išmoksime sukurti mitochondrijas, kažin ar verta gaminti zombius, jeigu daug paprasčiau pasekti japonų pavyzdžiu ir kurti humanoidinius robotus. Matyt, teks palikti šiuos padarus siaubo filmų ir romanų autoriams, kurie mėgins rasti būdų, kaip pažadinti zombius.

Vampyrai

Rusų filmas „Nakties sargyba" sužavėjo net Ameriką. Jis apkeliavo po pasaulį, o kartu su juo - ir postmodernūs vampyrai. Šiuolaikiniame pasaulyje gyvenantys kraujasiurbiai visai kitokie, negu velionis grafas Drakula. Jie civilizuoti, stilingi, laikosi taisyklių ir reikalauja teisingumo iš gyvųjų. Jie netgi įsigyja licencijas siurbti kraują. Mintimis valdo aplinką ir moka keisti savo kūno formą. Kai kurios vampyrų savybės praverstų ir žmonėms. Ypač neįgaliesiems arba pavojingų profesijų atstovams. Pavyzdžiui, žvalgams, gelbėtojams. Ar įmanoma, naudojant naujas nano informacines ir biotechnologijas, jomis apdovanoti paprastus mirtinguosius?

Mokslininkai mėgina suprasti regeneracijos mechanizmus ir galbūt juos pritaikyti medicinoje. O kaip su informacijos perdavimu vien minties jėga, arba telepatija? Kartais parazitai sugeba pakeisti tokių gyvūnų, kaip žiurkės elgesį, kad jos nebijotų kačių. Manoma, kad nuo 30 iki 70% žmonių pasaulyje yra užsikrėtę toksoplazmoze per kačių išmatas. Atrodo, jog šie mikrobai gali sukelti maniakinę depresiją, šizofreniją, šiek tiek pakeisti vairavimo stilių arba seksualinius įpročius. štai jums ir proto bei elgesio kontrolė.

Vampyrai pasižymi labai greita reakcija (kaip nindzės), didele jėga kaip pasaulio galiūnas Žydrūnas, tačiau unikaliausia savybė - sugebėjimas keisti savo kūno formą. Filme „Nakties sargyba" tai pademonstruota labai įspūdingai. Gamtoje irgi yra kiek panašių talentų. Jūros gyvis, vadinamas mimu aštuonkoju, sugeba greitai pakeisti savo kūno formą ir spalvą, taip apsimesdamas jūros gyvate, koralu arba jūros dumbliais.

Kaip vampyrai tampa nematomais? Atrodo, jie sugeba suteikti visoms kūną sudarančioms dalelėms didesnę energiją. Tuomet jų kūnas ir drabužiai tampa nematomi, kadangi jų spalva pasislenka į ultravioleto sritį. Tačiau už tai irgi tenka mokėti. Pasikeičia tokių vampyrų metabolizmas, jie sunkiau juda. Ir tai iš esmės neprieštarauja kvantinės mechanikos dėsniams.

Ir kiti

Koks personažas mėgsta keistu būdu bendrauti su vaikais, nešioja akinius nuo saulės, turi atrakcionų parką, nemažai pinigų ir apskritai labai panašus į Maiklą Džeksoną? Tai šokolado fabriko savininkas Vilis Vonka. Tiesa, taip pat kaip Džeksonas, jis turi ir tam tikrą problemą, kurią medikai pavadintų Aspergerio sindromu. Filme aktorius Džonis Depas labai tiksliai demonstruoja klinikinius šios ligos požymius. Taigi, yra meninių juostų, iš kurių ir studentai medikai gali šio bei to išmokti.

Priminsime, jog mes jau esame rašę apie keistą meninių filmų "fiziką" ir nežiūrint to, jog neįsigilinus sunku atskirti, kur prasideda režisieriaus fantazija, o kur tikri faktai, daugeliui jaunimo filmai išlieka svarbiu žinių šaltinių.

   

Facebook komentarai