Ron Capps. Karo Afganistane ir Irake kaina – tūkstančiai karių savižudžių

Sunku sukontroliuoti savižudybių tarp iš Afganistano ir Irako grįžtančių karių skaičių. Potrauminio streso sindromo aukų skaičius pasiekė epideminį lygį. Žurnalo „Foreign Policy“ korespondentas Ronas Kapsas klausia, ar Pentagonas pasiruošęs pažinti tikrąją karo kainą?

Kai pasibaigia karas, kai namo į savo šeimas sugrįžta kariai, kai palaidojami žuvusieji ir pasirūpinama sužeistaisiais, ateina laikas peržvelgti karo kainą. Kartais tai įvyksta labai greitai, kainą perkeliant ant nutildytų tironų ar nuramintų sukilimų pečių. Kartais tai užtrunka. Tačiau vienu ar kitu būdu tai padaryti reikia. Po paskutinių Vašingtono karinių kampanijų jo laukia nelengvas nuostolių suskaičiavimas. Devyneri metai, daugiau nei trilijonas dolerių, bent 5600 žuvusių, 43000 sužeistų. Tai Irako ir Afganistano karų kaina. Bent jau ta, kurią galima suskaičiuoti.

Mažiau matoma, bet nemažiau svarbu yra tai, kad šie karai sukūrė naująją prarastąją kartą, analogišką tai, kuri grįžo namo, patyrusi Pirmojo Pasaulinio karo siaubus. Daugumai grįžtančių kareivių sunku integruotis į visuomenę, jų dvasinės žaizdos gyja lėčiau nei kūno žaizdos. Be to, jiems sugrįžus bus pasikeitusi tiek šalis, tiek kariuomenė.

Skaičiuojama, kad maždaug 20 procentų grįžtančių karių kenčia nuo potrauminio streso sindromo. Savižudybes armijoje sunku suskaičiuoti. Per pirmąją 2009 m. pusę daugiau JAV kareivių nusižudė nei žuvo kovos lauke. Birželį per dieną vidutiniškai nusižudydavo po vieną kareivį. Prieš porą metų, pabaigęs tarnystę antroje paskyrimo vietoje, aš pats buvau netoli savižudybės.

Armijos vadovėlis, mokantis kaip įveikti stresą, pateikia šiek tiek istorijos, ką šis sindromas padarė kariams praeityje. Antrojo Pasaulinio karo metu Europoje ir Afrikoje kenčiančių nuo psichologinių problemų ir sužeistų kareivių skaičius buvo vienas iš keturių, t.y. trim sužeistiesiems tekdavo vienas dėl psichologinių problemų kovos tęsti negalintis karys. Kai kurių itin smarkių mūšių vietovėse (tarkim, Okinavos saloje Ramiajame vandenyne) šis santykis būdavo vienas iš dviejų – pusė visų sutrikimų buvo protiniai. Vietname statistika keitėsi priklausomai nuo karo eigos : pradžioje vienas iš dešimties, vėliau 60 procentų visų sveikatos sutrikdymų sudarė nerviniai sutrikimai (tarp jų patenka ir komplikacijos dėl narkotikų ar alkoholio vartojimo). Maždaug vienas iš penkių Vietname tarnavusių karių kentėjo nuo potrauminio streso sindromo, 1990m. vienas iš dešimties vis dar turėjo šią problemą.

Šiuo metu dar neaišku, ar dabartinių karų metu psichologinės traumos kyla dažniau nei anksčiau. Tačiau mes žinome, kad iš Irako ir Afganistano namo buvo parsiųsta daugiau kareivių, kenčiančių nuo nervinių sutrikimų nei kenčiančių nuo kovos žaizdų. Įmanoma ir tai, kad geresni ginklai ir pažangesnės apsaugos priemonės lemia mažesnį sužeistųjų skaičių, todėl nuo psichologinių problemų kenčiančių karių dalis atrodo akivaizdžiai didesnė nei anksčiau.

Šiuo metu dar neaišku, koks bus dabartinių karų santykis. 2002 – 2009m. Irake ir Afganistane buvo sužeista maždaug 33,000 karių. Tuo pat metu maždaug 4,700 karių buvo išsiųsti namo dėl psichinės sveikatos sutrikimų. Tačiau šis skaičius parodo tik tuos atvejus, kurie buvo tokie sudėtingi, jog kareivius reikėjo išsiųsti namo. Gydytojai paprastai stengiasi kareivius išgydyti vietoje ir grąžinti į kovos lauką, be to, ne visada gydyti kariai patenka į oficialią statistiką. Štai mano paties gydytojas nefiksavo mano ligos oficialiuose dokumentuose tam, kad nepakenktų mano tolesnei karjerai ir leidimui dirbti su slapta informacija. Trumpai tariant, šie skaičiai parodo tik mažą dalį tikros situacijos.

Tačiau lyginant praeitį ir dabartį, skiriasi ne tik skaičiai – šiandien kariams nėra laiko poilsiui: jei anksčiau kariai kariavo priešakinėse linijose pamainomis su veikla už fronto linijos, tai dabar situacija pasikeitė. Šiandien kiekvienas karinio junginio judesys yra karinis ir kiekvienas kontaktas su vietiniu gyventoju tampa politiniu aktu. Tiek kariai, tiek jų vadai žino, kad šis faktorius turi įtakos potrauminio sindromo vystymuisi.

Armijos vadovybė gerai informuota apie psichologines karių problemas šiandienos karuose – pati naujausia psichinės karių sveikatos studija skelbia, kad tarnaudami trečioje ar ketvirtoje paskyrimo vietoje kariai patiria daugiau streso, psichologinių problemų ir bėdų santuokiniame gyvenime. Visai neseniai buvo paskelbta populiariausia paslauga tarp mobiliųjų telefonų vartotojų armijoje: ja tapo programa, leidžianti mobiliuoju telefonu stebėti savo psichologinę sveikatą.

To žinojimo gali nepakakti. JAV kareivių prašoma padaryti daugiau nei anksčiau, nes šiuo metu mažėja amerikiečių parama karui. Po Antrojo Pasaulinio karo kariai grįžo į klestinčią Ameriką, kur jų laukė kariniai paradai ir tautiečių pagarba. Tik daug vėliau, skelbia Veteranų reikalų departamentas, kariams jau atsistatydinus, irstant šeimoms ir mirštant draugams bei sugrįžtant karo prisiminimams,  ėmė reikštis potrauminio streso sindromas.

 Šiandien grįžtančių karių visuomenė nebesutinka kaip herojų. Tiesą sakant, paklausus grįžusio kareivio, kas jį labiausiai stebina grįžus, dauguma atsakys, jog šokiruoja faktas, kad Amerika nekariauja. Amerika kariauja Afganistane jau devynerius metus, tačiau nebuvo skelbiama visuotinė mobilizacija ar telkiamos pramonės jėgos, žmonių elgesys namie nepakito. Tuo pat metu, kai šalies kariuomenė įžengė į Afganistaną, mūsų prezidentas mums pasiūlė eiti apsipirkti. Ir mes ėjome. Dauguma net nepastebi, kai namo grįžta kariai.

Grįžtančių karių taip pat nelaukia darbai. Įstatymai numato kareivio teisę grįžti į seną darbovietę jam pabaigus tarnybą. O ką daryti, jei įmonė, kaip nutiko jų dideliai daliai recesijos metu, bankrutavo? O ką daryti, jei jis tarnavo daugiau nei penkerius metus, po kurių nebereikalaujama laikyti darbo vietos? Čia valdžia gali mažai padėti. Šiek tiek padeda specialios programos, padedančios grįžusiems kariams integruotis į darbo rinką, tačiau 21 procentui jaunų veteranų neturint darbo daug paprasčiau grįžti į armiją, kur gaunama reguliari alga.

Visa tai reiškia, kad  JAV ateis vyrų ir moterų karta, kurie kentės tiek armijoje, tiek ją palikę. Ši bėda palies ir aukščiausius, ir žemiausius sluoksnius. 2009m. du generolai prisipažino, kad jie buvo gydyti nuo potrauminio streso sindromo. Tačiau vis dar sunku pačiam prašyti pagalbos:   paskutinė armijos psichinės sveikatos studija parodė, kad pusė kareivių bijo būti palaikyti silpnais, jei ieškos pagalbos. Į jų tarpą patenku ir aš, nes gėdijausi prisipažinti kenčiantis nuo šio sindromo.

 Vietnamo karo pabaigoje Amerikos armija buvo traumuota. Narkotikų vartojimas, prastas vadovavimas ir rimtos rasinės problemos kėlė grėsmę visai karinei institucijai. Šiandien ir vėl vartojami narkotikai, o jauni pareigūnai palieka armijos gretas. Mes dar nenusileidome iki Vietnamo lygio, tačiau stresas, patiriamas per ilgą tarnavimo laikotarpį, kelia pavojų tiek armijai, tiek šeimoms, kurios laukia sugrįžtančių karių. Atsigauti po Vietnamo prireikė dešimtmečių. Ateinantis karo kainos suskaičiavimas bus nelengvas ir nešvarus procesas.

Nežinau, kaip JAV suskaičiuos šių karų kainą. Įtariu, kad didelė visuomenės dalis tiesiog gūžtels pečiais ir grįš prie savo reikalų. Atminimo diena reikš vasaros pradžią, o ne metą, kai apmąstoma karo kaina. Amerikai žengiant į priekį, daug buvusių karių liks vietoje. Rizikuojame turėti dar vieną prarastą kartą.

   

Facebook komentarai