Rudens lygiadienio svarstyklėse

Rugsėjo 23-ioji motulės gamtos padalyta pusiau – po lygiai dienai ir nakčiai. Tokį rudens lygiadienį prieš 51-erius metus Žemaičiuose, Plungės rajono Spraudės kaime, išvydo Algimantas Krajinas – būsimasis Plungės girininkijos girininkas. Ir visas jo gyvenimas, žingsniuojant miško takais, supasi tarsi lygiadienio svarstyklėse – su šviesesniais ir tamsesniais atspalviais.

„Važiuotumėt kitur – du žmones pradžiugintumėt“

Darganotą spalio rytą su Telšių miškų urėdijos urėdo pavaduotoju Arvydu Jokužiu vykome į Plungę pas girininką Algimantą Krajiną pasikalbėti apie miškus, žmones, o svarbiausia – pamatyti girininkijos muziejų. „Algiui geriau dirbti negu šnekėti, o dar fotografuotis – tai tikra kančia“, – sako A. Jokužys. Jis šypsodamasis prisiminė vakarykštį pokalbį ir girininko pasiūlymą: „Važiuotumėt kitur – du žmones pradžiugintumėt: mane, kad palikote ramybėje, ir tą, kurį aplankytumėte.“ Urėdo pavaduotojo nestebina toks kolegos miškininko nenoras garsintis spaudoje. Algimantą jis pažįsta dar iš studijų Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete laikų. Iš pradžių viename bendrabučio kambaryje gyveno.

Susitiko žemaičiai, moksleiviškas dienas leidę palyginti netoliese vienas kito, tik iš skirtingų rajonų pakraščių: Algimantas – iš Plungės, o Arvydas – iš Klaipėdos. Visą laiką puikiai sutarė. Algimantas iš kitų studentų išsiskyrė kuklumu, nuoširdumu ir santūrumu, savita gyvenimo filosofija.

Devynioliktasis girininkas

Kaip rašo metraštininkas Pranas Radikas, Plungės girininkija yra viena iš nedaugelio, kuri nė karto nebuvo panaikinta ar prijungta prie kitų girininkijų. Jos pavadinimas išliko nuo 1921 m., kai buvo įkurta iš nusavintų kunigaikščių Oginskių ir kitų savininkų miškų. A. Krajinas – devynioliktasis Plungės girininkijos girininkas, čia dirbantis ilgiausiai – nuo 1988 m. Iš visų girininkų bene labiausiai jis vertina Aleksandrą Tenisoną, girininkijai vadovavusį 1923–1931 m. ir parašiusį knygą „Žemaitijos girių takais“. Ši knyga saugoma girininkijos muziejuje. Iš atminties neišdyla šviesios atminties eigulys Valerijonas Paulauskas, Anapilin iškeliavęs labai simboliškai – per Miškininko dieną. Jo tėvelis Petras taip pat buvo eigulys. Girininkijos muziejui sūnus perdavė ne vieną tėvo naudotą miškininko įrankį.

Tūkstantmetis briedžio ragas iš Oginskių girių

Girininkijoje atsiradus laisvam kambarėliui buvo nutarta steigti muziejų. P. Radikas jau buvo pradėjęs rašyti Plungės miškų ūkio, vėliau – urėdijos istoriją, prie kitų darbų kibo girininkas. Taip neatsitraukiant nuo tiesioginio darbo buvo renkami eksponatai. Vertingiausi iš jų – briedžio ragas, kuriam 2 960 (+–70) metų, rastas Milašaičiuose kasant tvenkinį, o ąžuolo medžio gabalėlis – dar senesnis. Jam 5 470 (+–150) metų. Paklausite, kaip tiksliai nustatytas eksponatų amžius, ir dar su pliusais ir minusais? Nieko nuostabaus. Šie radiniai buvo pristatyti Geologijos ir geografijos institutui, kur Radiozotopinių tyrimų laboratorijoje atliktas pavyzdžio paruošimas ir matavimas. Vėliau Vytauto Didžiojo universiteto Radiozotopų laboratorijoje atlikti radioanglies matavimai ir skaičiavimai. Tai savo parašu patvirtino dr. A. Kanapickas.

Muziejuje taip pat pamatysime keletą žymeklių, sodiklį, senų leidinių. Ant sienų kabo plakatai, vaizdžiai parodantys, kokie pokyčiai vyko Plungės ir Telšių urėdijose. Ypač jaučiama pagarba buvusiems darbuotojams – kruopščiai surašytos jų pavardės, pažymėti ir tie, kurie bibliotekėlei padovanojo knygų.

Pasak A. Krajino, jam vertingiausia P. Radiko surinkta medžiaga: miškininkų atsiminimai, unikalios nepriklausomybės laikų nuotraukos, atskirų girininkijų istorijos. Tai didelio kruopštumo pareikalavęs darbas.

Gyva žemaičių žemaičio Igno Končiaus dvasia

A. Krajinas su didžiausia pagarba kalba apie didį žemaitį Igną Končių, sodinusį tautos gyvybės daigus. Fizikos profesorius (1886 07 31–1975 02 19) buvo užsikrėtęs gimtojo krašto pažinimo virusu. Retas žemaitis nėra skaitęs jo etnografinių atsiminimų knygos „Žemaičio šnekos“. A. Krajinas bendravo su I. Končiaus sūnumi Algirdu ir džiaugiasi, kad šiam pavyko išleisti tėvo atsiminimus „Mano eitasis kelias“. Muziejuje saugomos ne tik šios knygos, bet ir šviesios atminties A. Končiaus Miškininkų sąjungos jam suteiktas Garbės nario pažymėjimas, ženklelis, nuotraukos ir kt. Girininkas yra bendravęs su jo sūnumi Gintaru, kuris senelio Igno sodyboje Purvaičių kaime vasaromis rengia skautų stovyklas. Visuomet malonu Algimantui susitikti su A. Končiaus bendraminčiu Juozapu Šimkumi. Savo 90-metį atšventęs senolis stebina fenomenalia atmintimi, yra labai įdomus pašnekovas.

Ko rauda giria?

Žinoma, svarbiausi girininko darbai miške. Kaip sako Algimantas, jie niekuomet nepabosta. Kad miškas duotų kuo didesnę dvasinę ir medžiaginę naudą, reikia jame šeimininkiškai ūkininkauti.

A. Krajinui pabodo nesibaigiančios reformos. 1988-aisiais, pradėjęs vadovauti girininkijai, stengėsi eiti kartu su Sąjūdžiu, žaliaisiais. Visur jo buvo pilna. Žalieji kibo į atlapus melioratoriams už darkomą gamtą, į kanalus „varomus“ upelius. Girios rauda ir nuo vienadienių šeimininkų. Vadinamieji „perkupčiai“ nesuka galvos, palikę iškirstus plotus. Girininką piktina ir valstybės požiūris į mišką. Milašaičių miške per gražiausią vietą numatyta iškirsti 70 metrų pločio ruožą 330 kW elektros perdavimo oro linijai, kuri Klaipėdą sujungs su Telšiais. Kur tik nesikreipė girininkas, siūlė kitus sprendimus, tačiau niekas jo neišgirdo. Projektu suinteresuota „Lietuvos energija“ pasuko lengviausiu keliu.

„A. Krajinas miške šeimininkauja apgalvodamas visus sprendimų variantus. Jo girininkijoje netgi valksnos kitokios, šiek tiek vingiuotos, be reikalo nekertant vertingų medžių“, – sako Telšių miškų urėdijos urėdas Bronislovas Banys. Ir miško darbininkus A. Krajinas pasirenka ne perėjūnus. „Kas bus, jeigu per miškus keliausime, kaip kokie čigonai, be jokios atsakomybės?“ – retoriškai klausė girininkas.

Žinoma, Algimantui daug mieliau mišką sodinti, jį puoselėti negu kirsti. Ypač ne prie širdies dideli plyni kirtimai, skaudu žiūrėti į galingos technikos giliomis provėžomis sudarkytą mišką. Girininkas labiau už rinktinius kirtimus. Pasak jo, miškininkai turėtų šeimininkauti jiems patikėtose valdose taip, kad kuo mažiau būtų pažeidžiami miškuose besilankančių žmonių interesai.

Kol plazda miško širdis – paukščiai...

Algimantą nuo mažumės domina miško paukščiai. Ir studentas būdamas, grįžęs į tėviškę lėkdavo girios paukščių stebėti. Neatsitiktinai baigdamas Žemės ūkio akademijos Miškininkystės fakultetą apgynė diplominį darbą apie miško paukščius.

Algimantas yra priklausęs Ornitologų draugijai ir pateikęs savo stebėjimų apie paukščius medžiagą Lietuvoje perinčių paukščių atlasui.

Paukščiai girininką lydi ir dabar. Prakalbus apie girios sparnuočius, jo balsas pralinksmėja. Algimantas ima vardyti girininkijoje matytus retesnius paukščius: mažąjį erelį rėksnį, žvirblinę pelėdą, žaliąją meletą, pilkąją meletą. Perėjo juodasis gandras. O gervės dabar jau nieko nestebina.

Kol plazda miško širdis – paukščiai, tol gali bent akimirkai stabtelėti, pasiklausyti girios ritmo.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    Esminių lūžių metas 6
  • Ta akimirka žavinga
    Lampėdžių liepa gražuolė 7
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    U. Tamošiūnaitė. Žiema (I) 8
  • Miškas ir mes
    A. Pabricaitė. Miškininkai išsaugojo vienybę 9
    I. Požėlienė. Žalgirio pergalei – rekordinis užrašas 12
    Egzistencinė miško vertė 15
    N. Linionienė. Lenkijos miškininkai nestreikuos 16
    D. Bartkienė. Tarptautinių standartų patvirtinimas 19
  • Pokyčių verpetuose
    A. Kaškelevičienė. Prie Baltijos: žvilgsnis į Suomiją 26
    A. Kuliešis. Suomijos miškai 28
    D. Srėbaliūtė. Tautos lobiai virsta verslu 30
  • Savas miškas
    Z. Bitvinskaitė. Naujovės šalies miškininkystėje 34
    S. Asipavičienė. Audros palikti rūpesčiai 38
  • Medis ir verslas
    A. Patašius. Geriau „iš kelmo spirta“... 40
    G. Lašas. Lietuva – Šanchajuje 44
    T. Beržulis. Geriausi – mediniai langai 46
    E. Derenka. Naujieji Stihl profesionalai 48
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Gruodį baigiasi tik kalendoriniai 54
  • Mūsų žosmė
    Egzotinių vaisių pavadinimai (3) 57
  • Pirma buvo žodis
    A. Karalius. Išaugti horizontai 58
  • Būkime sveiki
    D. Červokienė. Stiprinkime imunitetą 60
  • Medis ir aplinka
    V.E. Navys. Žiema palieka randus vasarai 62
    A. Kazitėnas. Amžinosios akimirkos šviesa 65
    S. Asipavičienė. Nemuno kilpų apsuptyje 66
  • Miško pavilioti
    A. Dačkevičius. Rudens lygiadienio svarstyklėse 68
  • Jaunuolynas
    Giliukų skiltis

    A. Jancevičius. Investicija į žmogų 72
    A. Balčiūnienė. Prasminga kiekviena valanda 74
  • Iš raudonosios knygos
    Europinis kukmedis 76
  • Mano medis
    V.V. Landsbergis: „Lengviausia žvelgti nuo viršūnės“ 78
    Juokai 79
   

Facebook komentarai