Tunelis per kalną sujungs su pasauliu 30 žmonių

Tai gana keista istorija apie užmirštą pasaulį pačioje Europos širdyje – Alpėse. Tai Kaizertalis (Kaisertal), viena iš paskutiniųjų apgyvendintų Alpės lygumų. Ji iš visų pusių apsupta kalnais ir praktiškai atkirsta nuo išorinio pasaulio, į kurį nėra nei vieno kelio... Ir visgi Kaizertalyje gyvena žmonės – beveik trisdešimt gyventojų. Jie ramiai leidžia savo dienas ir už jokius pinigus nesutinka iš čia išsikelti. Kokių tik keistų dalykų pasaulyje būna netgi atrodo puikiai žinomoje Europoje...

Kaimelio istorija labai paprasta. Prasidėjo ji 1174 metais, kuomet Tirolio rajone įsikėlė pirmieji naujakuriai ir įkūrė Ebbs kaimelį. Kaimelio gyventojai arti neturėjo jokių galingų kaimynų, pro šalį nėjo svarbūs keliai, tad niekas jiems ypatingai nemaišė ir jie sau ramiai kūrėsi apylinkėse.

Dabar Ebbs jau virto nedideliu miesteliu, kuriame gyvena mažiau nei 5000 žmonių. Nežiūrint nedidelio gyventojų skaičiaus tai yra savotiškas rajono centras, kuriam priklauso ir pamirštasis Kaizertalio kaimelis.

Iki šiol Kaireztalis niekam ypatingai nerūpėjo ir apie jį mažai kas girdėjo. Kalnais apsupta lyguma, iškilusi virš jūros lygio 830 metrų ir tiek. Aišku, nežiūrint nuostabios ramumos, gryno kalnų oro, linksmų sraunių upelių – nu žodžiu, vos ne gamtos rojus žemėje. Karts nuo karto į šį kaimelį užklysta ir vienas kitas kalnų keliautojas. Tai į naudą visiems – Kaizertalio gyventojai už nakvynę ir autentišką kalnų vakarienę gauna pajamų, o keliautojui tai nuostabi kelionė į praeitį ir galimybė nešalti po atviru dangumi.

Nors viskas iš pirmo žvilgsnio labai idiliška, tačiau bėda tame, jog spėriai vystantis civilizacijai, Kaizertalis „truputi“ atsiliko. Tačiau ne tiek, jog nežinotų išorinio pasaulio gyvenimo ritmo. O tos žinios turbūt labiausiai ir pakišo koją kaimelio gyventojams – daugelis jaunimo išvyko į aplinkinius miestus ir nelabai nori sugrįžti. Tad dar nesenai per 70 gyventojų turėjęs kaimelis sumenko iki 30 ištikimiausių žmonių.

Ir nieko čia nepadarysi – kad ir kokia nuostabi apylinkių gamta, tačiau vienišumas tapo neatskiriama gyvenimo dalis. Tik ne visiems tai patinka, tad ypač jaunimas nusprendė išbandyti kitokį pasaulio ritmą.

Aišku, šiame mažame pasaulėlyje kaimynai rūpinasi vieni kitais, praktiškai visa apylinkė yra tarsi didelė šeima. Tačiau yra ir savi namai, į kuriuos sugrįžus vėlei atklysta vienatvės jausmas. Norintiems ramybės ir susikaupimo – tai tikra idilė, tačiau ne visiems to reikia.

Aišku, žmonių gyvenimui reikalingi produktai ir pagaliau įrankiai iš dangaus negriūna, tad vietiniai gyventojai karts nuo karto išsiruošia į Ebbs miestelį. Aplankyti jį tenka ne taip jau ir retai – į mokyklą eina vaikai, iš jo perkami vaistai. Tačiau juk kelių nėra – kas čia per paslaptis?

O paslaptis menka – iš slėnio į Ebss pusę veda mediniai laipteliai iš 280 pakopų. Panašiai kaip laiptai į dvyliktą aukštą. Jais užtipenus prieš akis atsiveria beveik už kilometro esantis Ebbs miestelis. Šį atstumą jau tenka įveikti pėsčiomis. Vietovė jau nekalvota, tad eiti nėra labai sunku, nors tai ir ne kelias. Greičiau kalnų pieva padarytos provėžos. Žodžiu, norint Ebbs pasiekti galima, tik štai pristatyti gydytoją ar reikalingą techniką jau ne taip paprasta.

Tiesa, šį atstumą kai kas įsigudrino įveikti su mašina. Tai ir daro vietinė Kaizertalio gyventoja Ursula Leitner. Kai jai atsiranda reikalų, užlipa laiptukais į kalno šlaitą, sėda į mašiną ir važiuoja miestelin. O tai jau beveik įvykis, nes jos automobiliuką vietiniai gyventojai laiko beveik savo bendruomenės nariu ir per vieną tokią išvyką kaimelyje iš karto 7 % sumažėja gyventojų skaičius. Nors tokios kelionės ilgai netrunka – toliau Ebbs vis tiek nenuvažiuosi, nes automobilis netgi be numerių. Bet kam jų reikia kalnuose?

Yra ir kitas – virvinis kelias patekti į Kaizertalį. Tiesa, juo naudojamasi kurui ir maisto produktams transportuoti. Ir jo nuotraukų nepavyko aptikti - tik prierašą, jog išorinis kelio vaizdas nelabai fotogeniškas, tad vietiniai gyventojai nelinkę jo demonstruoti... 

Gi sunkiems daiktams pernešti jau iškyla didesnės problemos. Kažkada tam buvo panaudotas netgi sraigtasparnis, tačiau transportavimo išlaidos tapo pakankamai solidžios, tad šis būdas nelabai prigijo.

Kaip supratote, pagrindinė komunikacijų problema (nors seniesiems Kaizertalio gyventojams tai visai neatrodo problema) yra kalnas. Bet truputi didokas, kad taip imtum ir pastumtu į šalį. Visgi Ebbs miestelio valdžiai panūdo kažkaip šią problemą išspręsti ir ėmėsi per kalną kasti 820 metrų ilgio tunelį. Ne bet kokį, o tinkamą automobiliams važiuoti. Nors...gal tik vienam, Ursulos automobiliui.

Tokiam sprendimui priimti reikėjo įveikti nemažai debatų ir ginčių, kurių pagrindinis objektas – ar tokia „pagalba“ Kaizertalio gyventojams nepridarys daugiau bėdos, nei laimės. Juk atsiradus keliui, atsiras ir žioplinėjančių turistų, šiaip įvairaus plauko keliautojų. Visgi po kelių dešimtmečių abejonių nuspręsta tunelį iškasti.

Kaip bus ateityje neaišku. Patys Kaizetalio gyventojai į šį sumanymą žiuri truputi skeptiškai ir bijosi lankytojų antplūdžio. Visgi Ebbs valdžia per ilgas diskusijas ne tik priėmė sprendimą iškasti tunelį, bet ir sumąstė šios lygumos apsaugą nuo prašalaičių. Iš miesto pusės tunelis bus užtvertas vartais, pro kuriuos galės vaikščioti tik patys kaimelio gyventojai ir specialias plastikines korteles turintys pašaliečiai. Panašiai kaip į banko saugyklą...

2007 metų kovo mėnesį tunelis buvo baigtas kasti. Viskas gavosi kaip ir suplanuota, tik kol kas juo naudotis neleidžiama. Iki metų galo jį dar tvarkys ir tvirtins. O atidarymas numatomas tik kitų metų kovo mėnesį. Visas malonumas atsieis apie 9 milijonus dolerių. Turbūt per didelė suma vien tiktai Ursulės mašinai. Ir netgi dėl 30 gyventojų kaimelio tai gana daugokai. Tačiau valdžios pažadai apsaugoti gyventojų ramybę ir netgi konkretūs darbai leidžia tikėti, jog tai nėra komercinis projektas. Galbūt pasaulyje kai kas daroma ne vien dėl pinigų, o ir dėl pačių gerų idėjų...

Parengta pagal:

  • Тоннель под горой соединит с миром тридцать человек
   

Facebook komentarai