Turime ką prisiminti ir kuo didžiuotis: Titaniku plaukusio ir mirti vardan kitų gyvybių išsaugojimo pasirinkusio lietuvio istorija

Mes, lietuviai, esame įpratę savo tautą vertinti kukliai ir mažai žinome, kiek daug šlovingų ir ne itin dalykų yra nuveikę mūsų tautiečiai visame pasaulyje.

Vienas tokių - J.Montvila.

„Liudininkų, kuriuos vėliau apklausė J.Montvilos nesulaukęs jo brolis, teigimu, laive buvo trys kunigai – visi jie teikė keleiviams sakramentus, laimino ir guodė. Kai jiems buvo pasiūlytos vietos valtyje, J.Montvila tos vietos atsisakė – taip pasiaukodamas dėl nepažįstamo žmogaus gyvybės“, – rašoma knygoje „Pasaulio lietuviai: šlovė ir gėda“.

Pateikiame šios knygos ištrauką:

* * *

Profesija: kunigas.

Gimimo data ir vieta: 1885 m. Nendriniškės, netoli Marijampolės.

Mirties data ir vieta: 1912 m. Atlanto vandenynas – „Titaniko“ laivas.

Įspūdingiausi gyvenimo momentai: plaukdamas „Titaniku“ atliko savo kunigo pareigą iki galo – atsisakė vietos valtyje, kad išgelbėtų kitą žmogų, ir klausė skęstančiųjų išpažinčių.

Ryšys su Lietuva: gimęs Lietuvoje, save laikė lietuviu.

Juozapas Montvila mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, ten trumpam buvo sustabdęs mokslus, tačiau 1908 m., būdamas 23-ejų, buvo įšventintas kunigu.

J. Montvila pradėjo tarnystę Lipsko parapijoje netoli Augustavo (dab. Lenkija), kurioje, be Romos katalikų, buvo ir daug Rytų apeigų katalikų unitų. Šią religinę grupę persekiojo carinė valdžia – buvo siekiama šiuos tikinčiuosius prijungti prie Stačiatikių bažnyčios.

Tačiau patys unitai dėl patarnavimų dažnai mieliau slapta kreipdavosi į Romos katalikų kunigus. Taip nutiko ir J.Montvilai – jis pakrikštijo unitų vaiką ir išklausė mirštančio unitų senelio išpažintį. Už tai caro valdžia kunigui iškėlė baudžiamąją bylą – toks elgesys buvo laikomas nusikaltimu.

Nors vyskupija bandė perkelti jaunąjį kunigą dirbti kitur, stačiatikių dvasininkai arba carinė valdžia jam nedavė ramybės. 1911 m. J. Montvila nusprendė emigruoti – pasirinko JAV, nes ten gyveno jo artimų giminaičių, o ir lietuviškos parapijos veikė.

Metų pabaigoje jis Amerikoje jau gyvenančiam broliui išsiuntė atviruką, kuriame rašė apie planus persikelti už Atlanto. 1912 m., nežinia kaip atkeliavęs į Londoną, ten sutiko kunigą Kazimierą Matulaitį. Šis bandė jaunuolį atkalbėti nuo greitos kelionės.

Tačiau J. Montvila pasirinko pirmąjį „Titaniko“ reisą – šis naujas laivas jam atrodė būsiąs dar ir patogesnis ir geriau padėsiantis pakelti jūros ligą. Tolesnė „Titaniko“ istorija visiems žinoma, jei ne iš istorijos pamokų, tai bent iš filmo.

Ką gi katastrofos akivaizdoje darė lietuvis kunigas? Liudininkų, kuriuos vėliau apklausė J. Montvilos nesulaukęs jo brolis, teigimu, laive buvo trys kunigai – visi jie teikė keleiviams sakramentus, laimino ir guodė.

Kai jiems buvo pasiūlytos vietos valtyje, J.Montvila tos vietos atsisakė – taip pasiaukodamas dėl nepažįstamo žmogaus gyvybės.

   

Facebook komentarai