Tyrėjai patvirtina, jog vienu metu bendruomenėje kartu taikiai gali gyvuoti dvi kalbos

Santjago de Kompostelos universiteto (Ispanija) fizikai ir matematikai paneigia teoriją, teigiančią, esą viena šalia kitos taikiai egzistuoti dvi kalbos negali.

Analizuodami bendruomenės dalis, kalbančias Kastilijos (regionas, kurio tarmė labiausiai paplitusi Ispanijoje) ir Galicijos (šiaurės vakarų autonominė Ispanijos sritis) tarmėmis, tyrėjai pritaikė matematinius modelius, kad parodytų, jog stabilioje populiacijoje egzistuojantis dvikalbystės lygis gali užtikrinti pastovią dviejų kalbų koegzistenciją. Mokslininkų darbas, išspausdintas kovo 3 d. žurnalo „New Journal of Physics“ numeryje, sugriauna ankstesnio tyrimo išvadas, teigiančias, jog viena iš kalbų galiausiai neišvengiamai turėtų sunykti.

Ankstesni modeliai rėmėsi tiktai kiekvienos kalbos kalbėtojų skaičiumi ir atitinkamu tų kalbų santykiu. Šiais modeliais pagrįsti skaičiavimai atskleidė, jog galų gale dominuojanti kalba visiškai užgniaužtų silpnesniąją – kaip tokio teiginio įrodymas pateikiamas konkretus valų (Velso) kalbos pavyzdys.

Domėdamiesi santykine kalbų tarpusavio padėtimi, Santjago de Kompostelos universiteto tyrėjai panaudojo istorinius duomenis, kad parodytų, kaip galima numatyti nenutrūkstamą kalbos gyvavimą, kuomet skaičiavimuose pritaikomi matematiniai kalbų panašumo aprašymai bei dvikalbių individų skaičius.

Jeigu reikšmingą populiacijos dalį sudaro dvikalbiai individai, vartojantys ganėtinai panašias kalbas, tuomet, pasirodo, nėra pagrindo manyti, jog labiau vyraujanti kalba ims ir užgniauš silpnesniąją.

„Jeigu abiejų kalbų tarpusavio santykis būtų gerai subalansuotas, tuomet užtektų 40 procentų panašumo, kad abi kalbos galėtų egzistuoti viena greta kitos, – teigia Chorchė Mira Perezas (Jorge Mira Pérez). – Jeigu tarpusavio santykis nebūtų subalansuotas, tada reikėtų daugiau nei 75 procentų panašumo (priklausomai nuo santykio) tam, kad silpnesnysis partneris išliktų“.

Tyrėjai mano, kad jų darbas galėtų būti panaudotas priimant politinius sprendimus, susijusius su ties išnykimo riba balansuojančiomis kalbomis. „Tarpusavio santykio ir tarkalbinio panašumo kitimas leidžia nubrėžti tikslesnes politines gaires, kurios apsaugotų nykstančias kalbas. Taip pat atskleidžia pačių kalbų evoliucijos vientisumą“.

   

Facebook komentarai