Kaip atsiranda medus

Medus - saldus, tirštas, persotintas cukraus tirpalas, bičių (Apis mellifera) pagamintas iš nektaro ir saldžiųjų išskyrų, naudojamas savo lervų maitinimui ir kaip maisto atsarga žiemai. Bitės darbininkės praryja gėlių (ar kitų žiedinių augalų) nektarą ir specialiuose maišeliuose stemplėje ("medaus skrandžiuose") perdirba jį į medų. Nektarą neša ir medų gamina skirtingos bitės, t.y. vienos atneša nektarą į avilį, o "namų" bitės jį perima ir gamina medų.

Gamindamos medų, bitės nektaro masę daug kartų atryja ir vėl praryja, pridėdamos fermento invertazės (medaus "žaliavoje" be paprastų angliavandenių: gliukozės ir fruktozės, dar yra sudėtingas angliavandenis sacharozė - paprasto "baltojo" cukraus pagrindinė sudėtinė dalis, bitės sacharozės savo lervoms neduoda, todėl fermento invertazės pagalba sacharozė skaldoma į paprastesnius ir saldesnius angliavandenius). Pirmiausiai nektaras dehidruojamas, t.y. iš jo išgarinama drėgmė. Tai pasiekiama daug kartų atryjant ir "kramtant" masę, kiekvienas toks ciklas trunka apie 20 sekundžių, vienas nektaro lašelis taip "džiovinamas" vidutiniškai 15-20 minučių. Po to toks apvirškintas nektaras dedamas į korio akutę, kur per keletą savaičių medaus formavimosi procesas pasibaigia. Taigi, medus gaunamas daugkartinio atrijimo (vienos bitės perdavimo kitai) ir dehidratacijos (džiovinimo) proceso eigoje. Kad pagaminti kilogramą medaus, bitėms reikia aplankyti apie 4 milijonus žiedų.

Medaus cheminė sudėtis gana sudėtinga. Medus galutinai subręsta koriuose, čia formuojasi jo aromatas. Subrendusį medų, t.y. turintį apie 20 % vandens, bitės uždengia korių akutėse.

Medaus sudėtyje daugiausia yra angliavandenių: mono- ir disacharidų 74,8%, krakmolo bei kitų polisacharidų 5,5%. Angliavandenių sudėtis priklauso nuo medaus brandos, bet vyrauja fruktozė ir gliukozė. Vandens - iki 22%. Baltymų meduje nedaug - apie 0,8%. Dėl baltymų medus darosi drumstas, blausus, pilstant putoja. Daugiau baltymų yra lipčiaus meduje. Tamsesniame meduje yra daugiau amino rūgščių, taip pat šiek tiek fermentų, mineralinių medžiagų, eterinių aliejų. Medaus sudėtyje esančios organinės rūgštys sudaro iki 1,2% (obuoliu, citrinos, vyno ir kt). Medus pagal makro ir mikroelementų įvairumą pranoksta kitus produktus. Jame yra labai įvairių vitaminų: B1, B2, B6, PP, C, A, E, K.

Visų esančių medžiagų kiekis ir medaus aromatas priklauso nuo nektaringųjų augalų rūšies ir klimato sąlygų, kuriose šie augalai auga, spalva - nuo geležies, karotino, chlorofilo, ksantofilo kiekio nektare (pvz. daugiau karotino turintis liepų medus yra geltonas, daugiau geležies turintis grikių - tamsiai rudas).

Jei apie 60% ir daugiau nektaro surenkama iš vienos rūšies augalų, toks medus vadinamas monofloriniu. Jei nektaro šaltinis yra įvairūs augalai, iš jo pagamintas medus vadinamas polifloriniu.

Monoflorinis medus kvapnesnis, turi šiek tiek daugiau mineralinių medžiagų. Karštomis sausomis vasaromis ant augalų esantys amarai, skydamariai ir kiti vabzdžiai išskiria daug į medų panašaus saldaus tiršto skysčio, kurį bitės noriai renka ir perdirba į medų, toks medus vadinamas lipčiaus medumi. Šviesios spalvos medus paprastai yra geresnės kokybės nei tamsus. Baltas medus gaunamas iš Kalifornijos baltojo šalavijo (Salvia apiana). Geros kokybės medų bitės gamina iš dobilų, liepų, liucernos žiedų, prasčiau vertinamas yra grikių medus. Kai kurių nuodingųjų augalų (pvz. rododendrų) medumi galima apsinuodyti.

Medaus, kaip maisto ar dietinio produkto, per parą galima suvalgyti 100-150 g. Organizmas šį produktą geriau pasisavina, kai vartojamas 1,5-2 val. prieš arba 3 val. po valgio. Geriausia medų vartoti mažais kiekiais (po 2-3 arbatinius šaukštelius) su šiltu vandeniu, arbata ar pienu. Vaikams geriau duoti su koše ar vaisiais.

Laikomas medus kristalizuojasi. Kristalizacijos procesas yra natūralus ir medaus kokybės neblogina. Jei meduje daug gliukozės, jis kristalizuojasi greičiau. Medaus vartotojai nori ištisus metus turėti skysto ar bent tąsaus (kreminio) medaus. Didelių bitynų savininkai ar perpardavėjai turi įrangą tokiam medui ruošti. Norint suskystinti susikristalizavusį medų, jis kaitinamas iki 65-80 °C temperatūros ir perkošiamas. Kaitintas medus šiek tiek praranda gerųjų savybių. Kreminio medaus kokybė beveik nesuprastėja.

Suabejojus, ar meduje yra priemaišų, jo kokybę galima pasitikrinti ir namuose. Vandenyje ištirpintas geras medus jį sudrumsčia, bet nuosėdų nelieka. Jeigu medus falsifikuotas, iškrenta nuosėdos. Norint įsitikinti, ar neprimaišyta krakmolo, reikia į vandeninį tirpalą įlašinti keletą lašelių jodo: tirpalas nusidažo mėlynai. Kreidos priemaišos nustatomos ant nuosėdų užpylus kokios nors rūgšties, geriausia acto. Nuosėdos pradeda putoti. Cukraus priemaišos ištiriamos laboratorijose.

Medus laikomas stikliniuose, mediniuose, maistinės plastmasės sandariai uždengtuose induose. Optimali laikymo temperatūra - 10-15 °C. Tokioje temperatūroje, sausoje, tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje medaus savybės nesikeičia keliasdešimt metu. Aukštesnėje temperatūroje medaus kokybė prastėja.


Štai dar keletas faktų:


* Per 1 min. bitė aplanko 15 žiedų.
* Bitė skraido apie 3 m/s greičiu, sparneliais suplasnodama 180-250 kartų per sekundę.
* Bitės rinkėjos per dieną išskrenda vidutiniškai 10 kartų, sugaišdamos kiekvienam išskridimui 50-70 min.
* Bitės, pagamindamos 0,5 kg medaus, nuskrenda kelią, tolygų 3 apskritimams aplink Žemę.
* Bitės medaus maišelyje telpa iki 60 mg nektaro. Per dieną ji gali atnešti iki 300-400 mg, per visa gyvenimą - 6-8 g nektaro.

Kategorija: 
   

Komentarai

Smagūs anekdotai

Peržiūrėjo: 5,464
Peržiūrėjo: 15,653
Peržiūrėjo: 3,930
Peržiūrėjo: 8,720
Peržiūrėjo: 35,647
Peržiūrėjo: 3,215
Peržiūrėjo: 3,271
Peržiūrėjo: 5,003
Peržiūrėjo: 5,336
Peržiūrėjo: 6,300
Peržiūrėjo: 4,030
Peržiūrėjo: 5,395
Peržiūrėjo: 1,396
Peržiūrėjo: 4,898
Peržiūrėjo: 14,744
Peržiūrėjo: 25,158
Peržiūrėjo: 5,286
Peržiūrėjo: 7,094
Peržiūrėjo: 7,470
Peržiūrėjo: 7,414