Verkiame dėl fiziologinių arba dėl psichologinių priežasčių. Kai žmogus patiria emocinį stresą, jaučia sielvartą, skausmą ar didelį pyktį, raumenys aplink ašarų liaukas suspaudžiami ir išspaudžiamos ašaros. Toks dalykas atsitinka ir tuomet, kai žmogus labai smarkiai kvatojasi, žiovauja ar čiaudi. Ašaras gamina ašarų liaukos. Kiekvienoje akyje yra pagrindinė ašarų liauka, esanti viršutiniame išoriniame akiduobės kampe (už viršutinio voko), ir pagalbinės ašarų liaukutės, išsidėsčiusios mažomis krūvelėmis junginėje. Pastoviai ašaras gamina tik pagalbinės ašarų liaukutės (0,4 – 1 ml per dieną). Jų pakanka akies ragenos ir junginės drėkinimui bei nuplauti dulkėms ir mikrobams. Ašaros susideda iš 99% vandens ir 1% mineralinių bei organinių medžiagų (daugiausia natrio chlorido – valgomosios druskos, todėl ir yra sūrios). Taigi druska ir baltyminė medžiaga lizocimas, turinti mikrobus naikinančių savybių, kovoja su bakterijomis ir apsaugo akis nuo infekcijos.
Ašaros yra organizmo išskiriamos medžiagos, kaip ir prakaitas, gleivės ar šlapimas. Nors dažnai apie jas galvojame su pasibjaurėjimu, tačiau šios medžiagos atlieka labai svarbias funkcijas. Prakaitas pašalina iš kūno druskos perteklių ir mus vėdina, gleivės užkerta kelią ligoms, bereikalingos bei nuodingos medžiagos pašalinamos su šlapimu ir išmatomis. Ašaros atlieka biologinę homeostatinę funkciją.Mokslininkai išskiria 3 ašarų rūšis, kurios vienas nuo kitos skiriasi prigimtimi ir, galbūt, sudėtimi. Pagrindinės ašaros, skirtos akims sudrėkinti gaminasi nuolat. Mes jų net nepastebime, nes jos nerieda. Tačiau kai mirksim, jos sudrėkina akių obuolius. Akys taip pat gamina ašaras, kuomet mus veikia įvairūs aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, vėjas ar smėlis. Jos atlieka tą pačią funkciją: apsaugo akis. Tačiau tokiu atveju, ašaros gaminamos didesniais kiekiais, todėl bėga per skruostus. Be to, manoma, kad jų sudėtyje yra didesnė antikūnų ir kitų fermentų, kovojančių su mikroorganizmais bei infekcijomis, koncentracija. Pačios didžiausios yra emocinės ašaros. Tai ašaros, išskiriamos smarkiai susijaudinus, užvaldžius jausmams ir emocijoms. Šių ašarų prigimtis yra kitokia nei drėkinančių ar apsaugančių akis nuo aplinkoje esančių dirgiklių. Šiose ašarose yra žymiai daugiau (apie 25%) proteinų. Streso metu pagaminti hormonai organizmui nuodingi, todėl netrukus turi būti pašalinti. Šios medžiagos pasišalina kuomet prakaituojame ir verkiame. Gali atrodyti keistas dalykas, kad verkimas gydo. Daugelis žmonių pripažįsta, kad verkti yra gerai, o po verksmo daugeliui palengvėja. Paskutiniai tyrimai įrodo, kad verksmas gali būti vienas iš būdų, kai organizmas atsikrato nuodingųjų medžiagų, susidariusių streso metu. Taigi, visai sveika verkti, ypač su po stresinių situacijų. Mokslininkai teigia, kad moterys verkia 4 kartus dažniau nei vyrai, kadangi jų organizme yra daugiau hormono prolaktino. Pavyzdžiui, vartojant narkotikus, kuriuose yra prolaktino, padidėjus prolaktino kiekiui kraujyje, žmogus ima nevalingai verkti.
Prolaktinas yra pagrindinis streso hormonas. Moterys jo turi daugiau (šis hormonas dalyvauja motinos pieno susidaryme, menstruacinio ciklo reguliavime). Tačiau teorija su ši teorija kelia daug ginčų, nes vyrai kitų streso hormonų turi daugiau negu moterys. Gali būti, kad vyrai juos pašalina kitais būdais. Vyrai daugiau prakaituoja nei moterys, o prakaito sudėtis daugmaž tokia kaip ir ašarų. Vyrai taip pat dažniau šlapinasi. Taigi, vyrai naudojasi kitais šalinimo būdais. Egzistuoja dar vieną teorija. Vyrai nuo seniausių laikų vertėsi medžiokle, o verkiant akys prasčiau mato. Medžiotojai privalo turėti gerą regėjimą, kad pagautų grobį ir išgyventų. Taigi, senųjų amžių patirtis ir išbandymai padarė jų organizmus atsparesnius stresams arba jie ėmė aktyviau naudotis kitais medžiagų šalininio būdais. Pavyzdžiui, prakaitavimu, kuris regėjimo nepablogina.
Daugeliu atveju verkimas žmonių tarpe nėra pateisinamas, tačiau dėl rimtų priežasčių (artimo žmogaus mirtis, didelis stresas ar pan.) verkti netgi reikia. Taip pasiekiama emocinė pusiausvyra. Naujagimiai verkia be ašarų, nes ašarų liaukos visiškai išsivysto tik 3-6 savaičių kūdikiui. Lytiškai nesubrendę vaikai, tiek berniukai, tiek mergaitės verkia vienodai. Moterys dėl socialinių (visuomenė labiau toleruoja) ir galbūt fiziologinių (hormonų organizme) priežasčių verkia žymiai dažniau nei vyrai.
Ašaros yra organizmo išskiriamos medžiagos, kaip ir prakaitas, gleivės ar šlapimas. Nors dažnai apie jas galvojame su pasibjaurėjimu, tačiau šios medžiagos atlieka labai svarbias funkcijas. Prakaitas pašalina iš kūno druskos perteklių ir mus vėdina, gleivės užkerta kelią ligoms, bereikalingos bei nuodingos medžiagos pašalinamos su šlapimu ir išmatomis. Ašaros atlieka biologinę homeostatinę funkciją.Mokslininkai išskiria 3 ašarų rūšis, kurios vienas nuo kitos skiriasi prigimtimi ir, galbūt, sudėtimi. Pagrindinės ašaros, skirtos akims sudrėkinti gaminasi nuolat. Mes jų net nepastebime, nes jos nerieda. Tačiau kai mirksim, jos sudrėkina akių obuolius. Akys taip pat gamina ašaras, kuomet mus veikia įvairūs aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, vėjas ar smėlis. Jos atlieka tą pačią funkciją: apsaugo akis. Tačiau tokiu atveju, ašaros gaminamos didesniais kiekiais, todėl bėga per skruostus. Be to, manoma, kad jų sudėtyje yra didesnė antikūnų ir kitų fermentų, kovojančių su mikroorganizmais bei infekcijomis, koncentracija. Pačios didžiausios yra emocinės ašaros. Tai ašaros, išskiriamos smarkiai susijaudinus, užvaldžius jausmams ir emocijoms. Šių ašarų prigimtis yra kitokia nei drėkinančių ar apsaugančių akis nuo aplinkoje esančių dirgiklių. Šiose ašarose yra žymiai daugiau (apie 25%) proteinų. Streso metu pagaminti hormonai organizmui nuodingi, todėl netrukus turi būti pašalinti. Šios medžiagos pasišalina kuomet prakaituojame ir verkiame. Gali atrodyti keistas dalykas, kad verkimas gydo. Daugelis žmonių pripažįsta, kad verkti yra gerai, o po verksmo daugeliui palengvėja. Paskutiniai tyrimai įrodo, kad verksmas gali būti vienas iš būdų, kai organizmas atsikrato nuodingųjų medžiagų, susidariusių streso metu. Taigi, visai sveika verkti, ypač su po stresinių situacijų. Mokslininkai teigia, kad moterys verkia 4 kartus dažniau nei vyrai, kadangi jų organizme yra daugiau hormono prolaktino. Pavyzdžiui, vartojant narkotikus, kuriuose yra prolaktino, padidėjus prolaktino kiekiui kraujyje, žmogus ima nevalingai verkti.
Prolaktinas yra pagrindinis streso hormonas. Moterys jo turi daugiau (šis hormonas dalyvauja motinos pieno susidaryme, menstruacinio ciklo reguliavime). Tačiau teorija su ši teorija kelia daug ginčų, nes vyrai kitų streso hormonų turi daugiau negu moterys. Gali būti, kad vyrai juos pašalina kitais būdais. Vyrai daugiau prakaituoja nei moterys, o prakaito sudėtis daugmaž tokia kaip ir ašarų. Vyrai taip pat dažniau šlapinasi. Taigi, vyrai naudojasi kitais šalinimo būdais. Egzistuoja dar vieną teorija. Vyrai nuo seniausių laikų vertėsi medžiokle, o verkiant akys prasčiau mato. Medžiotojai privalo turėti gerą regėjimą, kad pagautų grobį ir išgyventų. Taigi, senųjų amžių patirtis ir išbandymai padarė jų organizmus atsparesnius stresams arba jie ėmė aktyviau naudotis kitais medžiagų šalininio būdais. Pavyzdžiui, prakaitavimu, kuris regėjimo nepablogina.
Daugeliu atveju verkimas žmonių tarpe nėra pateisinamas, tačiau dėl rimtų priežasčių (artimo žmogaus mirtis, didelis stresas ar pan.) verkti netgi reikia. Taip pasiekiama emocinė pusiausvyra. Naujagimiai verkia be ašarų, nes ašarų liaukos visiškai išsivysto tik 3-6 savaičių kūdikiui. Lytiškai nesubrendę vaikai, tiek berniukai, tiek mergaitės verkia vienodai. Moterys dėl socialinių (visuomenė labiau toleruoja) ir galbūt fiziologinių (hormonų organizme) priežasčių verkia žymiai dažniau nei vyrai.
Kategorija:
Komentarai