Saulė artimiausia Žemei galaktikos žvaigždė, centrinis ir didžiausias Saulės sistemos kūnas, G2 spektro klasės ir V šviesio klasės geltonoji nykštukė. Pusiaujo skersmuo - 1 392 530 km. (109,16 Žemės pusiaujo skersmenys), masė – 1,9891•1030 kg (332 959,5 Žemės masės), nuotolis nuo Žemės:vidutinis – 149,6 mln. km, didžiausias – 152,1 mln. km, mažiausias – 147,1 mln. km. Saulė nuo galaktikos centro nutolusi ~28 000 šviesmečių.
Saulė yra nevienalytis plazmos rutulys. Jo centre yra 0,35 Saulės spindulio branduolys, kuriame vyksta termobranduolinės protoninio ciklo reakcijos ir išsiskiria energija. Dėl spinduliavimo Saulė netenka ~4,5 mln. tonų masės per 1 s. Maždaug tiek pat masės nusineša Saulės vėjas.
Saulės vėjas - elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, helionų) plazmos srautas, sklindantis nuo Saulės. Prie Žemės orbitos Saulės vėjo greitis lygus 300-750 km/s. Dėl vėjo Saulė netenka ~10-14 masės per metus. Branduolyje medžiagos tankis 160 g/cm3, slėgis 2•1016 Pa, temperatūra - 15 mln. C°.
Virš branduolio yra ~0,5 Saulės spindulio storio sluoksnis, kuriame energija pernešama spinduliais (spindulinė zona). Toliau eina išorinis ~0,15 Saulės spindulio storio konvekcijos sluoksnis, kurio temperatūra ties apatine riba yra ~1,1 mln. C°. Šiame sluoksnyje energija nešama į Saulės atmosferą konvekciniu būdu, maišantis skirtingos temperatūros medžiagos srautams. Saulės paviršius per teleskopą atrodo grūduotas. Plika akimi matomas blizgantis Saulės paviršius - apatinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas fotosfera.
Fotosfera – Saulės ir žvaigždžių atmosferos žemiausias sluoksnis, iš kurio išspinduliuojama daugiausia energijos. Akimi matomas kaip blizgantis paviršius Saulės fotosferos storis 200-300 km, temperatūra mažėja einant į išorę nuo 6000 C° iki 4000 C°(temperatūros minimumas yra fotosferos sluoksnyje, kuris pereina į chromosferą). Virš fotosferos plyti chromosfera, kurią stebėti skaisčios fotosferos fone labai sunku.
Chromosfera - Saulės atmosferos sluoksnis tarp fotosferos ir vainiko, vidutinis storis ~10 000 km. Vidinio (~2000 km storio) chromosferos sluoksnio tankis mažėja nuo 10-8 iki 10-10g/cm3, temperatūra pakyla nuo 5000 iki 7500 C°. Šis sluoksnis susideda daugiausia iš neutraliojo vandenilio. Išorinio chromosferos sluoksnio temperatūrara vis kyla ir ~10 000 km aukštyje, tankiui sumažėjus iki 10-16g/cm3, pasiekia kelias dešimtis tūkstančių celsijų. Chromosferos ir vainiko riboje temperatūrara pakyla iki 1 mln. C°. Išorinis chromosferos sluoksnis susideda iš jonizuoto vandenilio ir helio. Viršutinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas Saulės vainiku.
Saulės vainikas – išorinis, labai karštas (~1,5 *106 C°) ir retas (~109 dalelių/cm3). Saulės atmosferos sluoksnis. 1-2 mln. km nuotolyje nuo Saulės
paviršiaus pereina į Saulės vėją.Vainiką kaitina iš konvekcijos zonos sklindančios infragarso bangos. Didžiausio Saulės aktyvumo metu yra beveik sferinės formos, mažiausio aktyvumo metu netaisyklingos (su kyšuliais) formos. Iš vainiko sklinda Saulės vėjas, radijo bangos, rentgeno spinduliai
Saulės atmosfera susideda iš vandenilio (74,7% atmosferos masės), helio (23,7%) ir 1,6% kitų cheminių elementų (jų atrasta 73). Per teleskopą geriausiai matomi Saulės fotosferos dariniai yra Saulės dėmės, Saulės žibintai ir granulės. Tam tikro bangos ilgio šviesoje, chromosferos aktyviose srityse galima matyti flokulus ir Saulės žybsnius. Vainiko fone visiško Saulės užtemimo metu galima matyti protuberantus. Protuberantai - dideli, tankūs įkaitusių (temperatūra ~10 000 C°) dujų dariniai, išmesti iš Saulės ar kitos žvaigždės atmosferos į karštą (~1 mln. C°) mažo tankio vainiką.
Saulėje matomų dėmių, žibintų, protuberantų ir kitų aktyvių darinių kiekis periodiškai kinta (Saulės aktyvumas). Saulės paviršiuje vyksta neradialinės pulsacijos.
Kaip matome, skirtingose Saulės vietose vyrauja skirtingos temperatūros.Įvertinus tai nustatyta, kad Saulės paviršiaus efektinė temperatūra yra apie 5500 C°.
Saulė yra nevienalytis plazmos rutulys. Jo centre yra 0,35 Saulės spindulio branduolys, kuriame vyksta termobranduolinės protoninio ciklo reakcijos ir išsiskiria energija. Dėl spinduliavimo Saulė netenka ~4,5 mln. tonų masės per 1 s. Maždaug tiek pat masės nusineša Saulės vėjas.
Saulės vėjas - elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, helionų) plazmos srautas, sklindantis nuo Saulės. Prie Žemės orbitos Saulės vėjo greitis lygus 300-750 km/s. Dėl vėjo Saulė netenka ~10-14 masės per metus. Branduolyje medžiagos tankis 160 g/cm3, slėgis 2•1016 Pa, temperatūra - 15 mln. C°.
Virš branduolio yra ~0,5 Saulės spindulio storio sluoksnis, kuriame energija pernešama spinduliais (spindulinė zona). Toliau eina išorinis ~0,15 Saulės spindulio storio konvekcijos sluoksnis, kurio temperatūra ties apatine riba yra ~1,1 mln. C°. Šiame sluoksnyje energija nešama į Saulės atmosferą konvekciniu būdu, maišantis skirtingos temperatūros medžiagos srautams. Saulės paviršius per teleskopą atrodo grūduotas. Plika akimi matomas blizgantis Saulės paviršius - apatinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas fotosfera.
Fotosfera – Saulės ir žvaigždžių atmosferos žemiausias sluoksnis, iš kurio išspinduliuojama daugiausia energijos. Akimi matomas kaip blizgantis paviršius Saulės fotosferos storis 200-300 km, temperatūra mažėja einant į išorę nuo 6000 C° iki 4000 C°(temperatūros minimumas yra fotosferos sluoksnyje, kuris pereina į chromosferą). Virš fotosferos plyti chromosfera, kurią stebėti skaisčios fotosferos fone labai sunku.
Chromosfera - Saulės atmosferos sluoksnis tarp fotosferos ir vainiko, vidutinis storis ~10 000 km. Vidinio (~2000 km storio) chromosferos sluoksnio tankis mažėja nuo 10-8 iki 10-10g/cm3, temperatūra pakyla nuo 5000 iki 7500 C°. Šis sluoksnis susideda daugiausia iš neutraliojo vandenilio. Išorinio chromosferos sluoksnio temperatūrara vis kyla ir ~10 000 km aukštyje, tankiui sumažėjus iki 10-16g/cm3, pasiekia kelias dešimtis tūkstančių celsijų. Chromosferos ir vainiko riboje temperatūrara pakyla iki 1 mln. C°. Išorinis chromosferos sluoksnis susideda iš jonizuoto vandenilio ir helio. Viršutinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas Saulės vainiku.
Saulės vainikas – išorinis, labai karštas (~1,5 *106 C°) ir retas (~109 dalelių/cm3). Saulės atmosferos sluoksnis. 1-2 mln. km nuotolyje nuo Saulės
paviršiaus pereina į Saulės vėją.Vainiką kaitina iš konvekcijos zonos sklindančios infragarso bangos. Didžiausio Saulės aktyvumo metu yra beveik sferinės formos, mažiausio aktyvumo metu netaisyklingos (su kyšuliais) formos. Iš vainiko sklinda Saulės vėjas, radijo bangos, rentgeno spinduliai
Saulės atmosfera susideda iš vandenilio (74,7% atmosferos masės), helio (23,7%) ir 1,6% kitų cheminių elementų (jų atrasta 73). Per teleskopą geriausiai matomi Saulės fotosferos dariniai yra Saulės dėmės, Saulės žibintai ir granulės. Tam tikro bangos ilgio šviesoje, chromosferos aktyviose srityse galima matyti flokulus ir Saulės žybsnius. Vainiko fone visiško Saulės užtemimo metu galima matyti protuberantus. Protuberantai - dideli, tankūs įkaitusių (temperatūra ~10 000 C°) dujų dariniai, išmesti iš Saulės ar kitos žvaigždės atmosferos į karštą (~1 mln. C°) mažo tankio vainiką.
Saulėje matomų dėmių, žibintų, protuberantų ir kitų aktyvių darinių kiekis periodiškai kinta (Saulės aktyvumas). Saulės paviršiuje vyksta neradialinės pulsacijos.
Kaip matome, skirtingose Saulės vietose vyrauja skirtingos temperatūros.Įvertinus tai nustatyta, kad Saulės paviršiaus efektinė temperatūra yra apie 5500 C°.
Kategorija:
Komentarai